LONELINESS (PART 1)
Getting to know “The Lonely City“ by Olivia Laing & relating to Charles Bukowski I took that book in the extraordinary times when we all had to change our plans because of the creation of the new world’s plan by the virus. I was spending my days in Rotterdam with 2.7 million inhabitants who also…
Notes in the metro #1
I am walking alone on these paths again,And in my thoughts, a cup of cold coffee left in the kitchen.Once we were children too, do you remember?Trying not to miss the train we were running through the rain. I am going, looking for this line.There are so many thoughts and no words to be found.I…
Nesuprastos mintys II dalis
Šiandien perskaičiau Psalmėse : Žmogus – tik kvapas. Ir iš tikro, pagalvojau. Įdomu, koks mums atrodo ilgas tas mūsų gyvenimas, tačiau jis toks trapus ir palyginti tokia nedidelė dalis laike. Ką jau kalbėti, jei tas laikas lyginamas su visu planetos amžiumi, ar bent jau paimkim kažką artimiau. Štai, kad ir medžiai, jei jų neiškertam, ar…
Ir kas sugalvojo tuos langus?
Gyveno mergaitė. Turbūt kaime. Tokia tyli, rami ir iki kaulo nuobodi aplinka. Taip, tikrai, tai turėjo būti kaimelio aplinka. Ten, kur augo pienės, laisvai, jokio perfekcionisto netrukdomos. Kur šuva lodavo ant praskrendančių paukščių, nes daugiau niekas ten neužsukdavo. Ten, kur dideli laukai driekėsi toli, taip toli, kad net paskausdavo kojas vien pagalvojus apie išėjimą. Ir…
Nesuprastos mintys I dalis
Sveiki atvykę į pelkynus, kuriuose rūgsta dumbliai ir seni žuvų kaulai. Viliuosi, rasite tai, ko ieškote. Tik pabandykite nekvėpuoti. Kitaip apalpsite, įklimpsite ir uždusite. Sėkmės! Paklausite, kodėl leidžiu jums klampoti per pelkynus, o nenuvedu prie gražios alėjos, kur kvepiančios alyvos apsaugotų nuo kaitrios saulės savo jaukiu pavėsiu? O todėl, kad nepamatęs purvyno neįvertinsi ir pačios…
Šaknys
Užvirus arbatinukui Aleksandras įsipylė juodos arbatos; keli vandens lašai pateko ant rankos skaudžiai nudegindami šviesią odą. Bet vaikinas lyg to nebūtų pastebėjęs neįskaitoma išraiška įbėrė cukraus ir atsisėdo prie stalo garsiai šaukšteliu trankydamas į puodelio kraštus. Jis mąstė apie viską ir apie nieką tuo pačiu. Bet jis nebuvo pasimetęs, ne. Aleksandras net tikėjo, kad galiausiai…
Depresija
Apie depresiją. Apie tai, kaip ji veikia mus. Apie tai, kai ji būna didesnė ir galingesnė už mus. Apie tai, ką veikti su depresija, kai ji mus aplanko, ir kaip ją išlydėti namo. Ne. Apgavau, tekstas ne apie metodus kovoti su liga. Tik nepykite labai… Aš taip pat depresuotas žmogus. Žmogus: – Ją patyrusi tikriausiai…
Draugas su gobtuvu
Bjauri pirmadienio popietė ir drėgnos autobuso sėdynės – „ jau geriau eičiau per tą lietų“. Žiūriu pro langą, ilgėdamasi to šiltų patalų jausmo, kuris mane lydi nuo pat ryto, ir padėjo iškęsti dar vieną dieną mokykloje. Šis jausmas yra mano vienintelis draugas, kuris man primina, kad kiekviena diena turi pabaigą, tad ir ši ateis. Dėkinga…
Parkas prie namų
Patinka man stebėti gyvybę, kartais pagalvoju – ką aš ne taip darau? Tada pradedu stebėti, žiūrėti į paukščius, ežerą, medžius t.t. – gal jie man pasakys? Gal atsakymai ne visada būna viduje, ne visada juos ten rasi. Atrodo, kartais ten tuščia, nors ir kiek bekeliaučiau į save, nieko nematau, o atsakymo noriu. Negaliu taip palikti,…
Laiškas nepažįstamajam
Saulėtomis pavasario dienomis, sėdėdama ant suoliuko kur nors viename iš tų jaukių ir nedidelių miesto parkų, aš mėgstu stebėti žmones. Nesu fotografė, bet stengiuosi žvilgsniu užfiksuoti praeivius, nuspėti jų nuotaikas, jausmus, pažvelgti giliau, nei tai sugeba padaryti fotoaparatas. Ir nors tai tik spėlionių žaidimas, laikui bėgant tai tapo daugiau nei gan juokingu laiko praleidimu. Kuo…
Poeto epilogas
Balandžio 16 – osios vakaras, 2020 m. Arsenijus turi daug žalingų įpročių. Būna, kad pamiršdamas, jog jau du metai, kaip jis metė rūkyti, nusiperka cigarečių pakelį, paima žiebtuvėlį i rankas ir prisimena. Suspaudžia cigaretę dantimis, prakąsdamas filtrą, ir išmeta i artimiausią šiukšliadėžę. Jis išmėto daiktus po visą kambarį, o vietoj spintos naudoja kėdę arba…
Būsena
Man reik vėl sugrįžti…. Į tą vietą, kur nieko netrūksta, kur egzistuoti tiesiog pakanka. Ten, kur supranti, kad visi tavo nerimai yra ne nerimai, o tiesiog niekas svarbaus. Ir tada tu pradedi juoktis, nes supranti kokia dramatiška tu esi, kaip dramatiškai žiūrėjai į viską, net nesuprasdama to. Na, ir vėl save pamečiau, nieko naujo, visada…
Už lango čiulba
Įsitaisau nepatogiausioj pozoj, kad tik vėl neužmigčiau. Prabundu su skaudančiu kaklu ir patalų antspaudais ant veido. Karšta vonia. Guliu ir ten vos nemiegu. Iš kokio gero gyvenimo rytus pradedu su karšta vonia? Gerai, o dabar grįšiu prie ryto simfonijos garsų. (Atsikrenksčiu) Jei būčiau Maironis, tai prirašyčiau čia kalnus garsų, kur ryte už lango skamba. Būtų…
Būti siela
Būti siela. Tikriausiai, tai nesudėtinga. Vertėtų atsiskirti nuo sistemų, tūkstančio įtakų ir ramioje, necivilizuotoje Žemės planetos vietoje save pasigimdyti iš naujo. Galbūt po to net naują balsą įgyčiau, savo atgimusios sielos. Kaip labai norėčiau viską išmokti iš naujo – susikurti naują gyvenimo būdą, kuris nebūtų vietoj manęs sukurtas kurios nors įskiepytos kultūros. Galiu jį vėl…
Sugalvok svajonę
Dažnai pešioju blakstienas. Skaičiuoju, kiek ištraukiau. Nupučiu. Kartais dar sutinku žmonių, kuriems iškritusi blakstiena ir jos nupūtimas asocijuojasi su svajonių išsipildymu. Turbūt pagal juos aš žaidžiu su likimu. Švaistau būties duotą simbolį. O jei kalbant bendrai apie visus tuos “sugalvok norą ir..“, tai kaip dažnai mes išvis prisimename, ką tuo metu mąstėm. Ar išvis ką…
Mergaitė ant sienos
– Jau turiu kambarių raktus. – raportuoja auklėtoja, įlipusi atgal į triukšmingą mūsų autobusą. – Taaaip… Trivietis! Klasiokai subruzda ir tuojau vienas per kitą ima rėkti, dalintis kambarius ir draugus. Tik tada suvokiu, kad su niekuo nesusitariau. Lieka paskutinis. Vienvietis. Man. Nieko, visai smagu, kad nereikės su niekuo dalintis. Pamažu išlipam į drėgną pajūrio naktį.…
Prisiminėm ir tuos, kas ne tik rašo, bet ir kitaip iššsireiškia.Jei iliustruoji, animuoji, pieši, fotografuoji ar dar kažkokiais būdais kuri tai kas telpa į šitą internetinę erdvę, Dramblotas tavęs laukia. Turim vietos ir medijoms.Gal net įkvėpimas kilo skaitant vieną iš darbų? Galima suvienyt jėgas ir papuošti kito mintis savo darbu.
Kokia Drambloto idėja?
Turbūt galvoji: “Kas per vienas tas Dramblotas? “O čia ne vienas. Čia mūsų daug. Kas kuria pasislėpęs po kaldra, o kas jau turi savo oficialius puslapius ir dalinasi kūryba. Nesvarbu, kokioj kūrybos stadijoj bebūtum, jei nori pasidalinti savo mintim, čia turėtų tau patikti. Esmė paprasta. Tiesiog kuriantys žmonės buriasi į Drambloto puslapį ir skleidžia savo…
Pradžių pradžia
Štai taip prasidėjo mūsų apmąstymai maždaug prieš metus. Su didžiais užmačiais, bet nedrąsiai, su svajone dalintis kūryba… 2019-01-18 DRAMBLOTAS – nevikrus, sudribęs. Gali šiuo būdvardžiu būti apibūdinta žmogaus eisena. Ką reikštų taip apibūdintas tinklaraštis? Va toks nesuvaidintas, neišgražintas, natūralus, gražus lyg ką tik iš lovos išsiritęs studentas. Laikais, kai tobulumo kultas plėtojasi kartu su nesuskaičiuojamomis…
Patinka, ką akys čia užmato?
Prenumeruok Dramblotą ir priminsim, kai bus kas naujo horizonte!
Mus rasite ir Instagram paskyroje @dramblotas_kuria
Dramblotas. 