Apie depresiją. Apie tai, kaip ji veikia mus. Apie tai, kai ji būna didesnė ir galingesnė už mus. Apie tai, ką veikti su depresija, kai ji mus aplanko, ir kaip ją išlydėti namo. Ne. Apgavau, tekstas ne apie metodus kovoti su liga. Tik nepykite labai… Aš taip pat depresuotas žmogus.          
            Žmogus:
            – Ją patyrusi tikriausiai kiekviena siela, susidūrusi su keisto pasaulio neteisingumu. Vienas žmogus, sutiktas mano gyvenimo kelionėje, dalinosi: „ Depresija šiandien daug žmonių serga todėl, kad nebėra vertybių santykiuose.“ Visi linkę vieni kitais pasinaudoti – kaip kojinėmis. Tik vienai parai, vienai dienai, vienai nakčiai. Mūsų tiek daug – tiek daug gražių spalvingų kojinių. Dabar jos įvairiausių raštų, vaisių, meno kūrinių, portretų… Kokia įvairovė! Lyg gardžių patiekalų ant stalo – visko norisi paragauti. Tokioje įvairovėje sunku išsiskirti, kai visi tokie išskirtiniai. Gal būti neskaniu, karčiu patiekalu, bet tuomet kitokių skonių paletėje?         
            Depresija:
            – Žmonės pametę vertybes. Jos ne tokios brangios, kai įtemptas gyvenimo būdas verčia būti vertybių išsižadėjusiam, bet užtat geru ir produktyviu sraigteliu kapitalizmo sistemoje arba bent tokiu, kuris netrukdytų sistemai. Industrializacijos pradžia laikoma Jungtinė Karalystė. Industrializacijos eigoje prasidėjo naujas geologinis amžius – antropocenas. Klimatas ima kisti dėl žmogaus veiklos. Politikos, verslo pasauliai priversti panikuoti ir būti neabejingi pokyčiams pasaulinėje, globalioje sistemoje, tačiau produkcijos ir pelno mastai pertekliniai. Viena aišku – žmogus gadina pasaulį. Jis pats kaltas dėl savo susikurto mėšlo pasaulyje.      
            Žmogus:         
            – Taip buvo prieš koronos virusą. Žmonijos vartotojiškumą šiandien ėmė slėgti krizė. Nuo šiol ir apie depresiją turėtume kalbėti kitaip, kadangi ji jau ne tiek sistemų išvystyta (mažos savivertės žmogų lengviau valdyti), kiek naujo žmonijos gyvenimo būdo – saviizoliacijos kančios. Taip, tai kančia, bet ne visiems. Kitiems tai gali reikšti dvasinį atgimimą. Vertybių sužadinimą. Kitiems – kovą su pačiu savimi. Na, arba su depresija…      
            Depresija:       
            – Vertybės, kojinės, neištikimybė, industrializacija, kapitalizmas, vartotojiškumas, kova su pačiu savimi… O gal susitaikymas? Visas tas mėšlas pasaulyje… Kuo dabar reikės būti, jei ne nuolat sėkmingu. Sėkmės kultas. Taip, dar ir apie jį pagalvojau. Prieš kokias dabar minias maivytis ir vaizduoti savo esybę, nuolat sėkmingą? Šių dienų oratoriai paskendę beprasmybėje, nes prieš kamerą kalbėti kalbas ne tas pats, kaip kalbant prieš minią emocijas reiškiančių veidų, kaip prieš tų veidų savininkų skleidžiamas energijas. Jie sustoję, kaip ir daugelis paprastų mirtingųjų, negalinčių keliauti, judėti, semtis išminties naudojant pasaulio pilietybę. Svarbiausia – nebėra keliamos įtampos dėl sėkmės, tačiau gyvenimai praranda gaivališkumą. Žmonės sustoję, o aš darau juos nykius.        
            Žmogus:
            ­- Pasaulyje negali egzistuoti sėkmės kultas, nes pats pasaulis nesėkmingas.
            Depresija:
            – Tai kodėl jį žmonės susikūrė? Kodėl žmogus prieštarauja Gamtai? Jis visiškai surobotėjęs… Susistemintas, kovoja su savo jausmais, kaip su kokiais virusais… O reikia savo jausmus nuvertinti? Gal jausmai greičiau nurodytų teisingo kelio kryptį, grįžtant pas Gamtą?          
            Vėl Depresija:
            – Suprask save pirmiau, nei kitus.      
            Žmogus:         
            ­- Jausmai. Savęs suvokimas. Svarbu tai, bet kojinės ir neištikimybės krizė XXI amžiuje. Kodėl daugelis įsivaizduoja, kad gyvens amžinai? Ar neištikimybei galioja ir priešinga filosofija – mėgautis trumpalaikėje puotoje?          
            Depresija:
            – Žmogus klysta, tai normalu. Žmogui normalu klysti. Krikščioniškosios bendruomenės pasibaisėjusios skyrybų skaičių pertekliumi skelbia, kad… vedybinis gyvenimas nėra svajonių gyvenimas! Kelias su vienu ir tuo pačiu žmogumi nėra rožėmis klotas. Žmonės, būkit susimyldami protingi, neprisigaminkite vaikų nesantaikoje! Žmonija ir taip ligota, kodėl norite traumuoti jaunąją kartą įskiepydami savo vaikams tai, kad jie nereikalingi jūsų asmeniniam gyvenimui?
            Žmogus:         
            ­- Na, juk yra kontracepcijos metodų. Patys geriausi – narkotikai. Tada jau visam gyvenimui esi nevaisingas… O kodėl XXI amžiaus jaunam žmogui dar galvoti apie vaikus? Jis pats dar vaikas, koks išlepęs lengvo gyvenimo…    
            Depresija:
            – Svarbiausia esi tu ir tavo vidinis pasaulis. Svarbu yra tavo veiksmai ir jų prasmė, dėl kokių priežasčių pasirenki tai, o ne tai… Manai, man smagu nuolat griauti tavo kasdienybę, kad nejustum džiaugsmo joje ir versti tikėti tave, kad esi menkavertis? Žmogus gimsta nieko materialaus neturėdamas, vėliau jis pradeda tikėti, kad turi daug – pirmiausia nuo žaislų gausos. Bet tai nėra laimė. Dažnai žmogus ieško partnerio, kad užpildytų tuštybę savy ir ką nors vėl turėtų. Bet tai taip pat nėra laimė. Žmogus eina dažnai apsipirkti, kad daiktai jam priklausytų. Bet tai irgi nelaimė. Tu gimei be rūbų, o mirus jie taip pat neteiks prasmės, nes nebus kraujo cirkuliacijos, gyvybės, kurią jie šildo. Liks tik tavo kūnas. Tavo energija keliaus į kitą kelionę. Bet kokia energija pradės naują kelionę, priklauso tik nuo tavo vidinio gyvenimo. Ką jautei, ką patyrei, svarbiausia, ką supratai. Manai, aš noriu žlugdyti tave, kad dėl savo pasirinkimų kaltintum mane, Depresiją? Kokie jūs, žmonės, kartais menki savo skurdžiuose vidininiuose pasauliuose ir bailiai, bijantys turėti atsakomybę dėl savęs pačių! Tu pats žinai, kaip susikurti savo laimę, kaip gyventi dėl ryšių su kitais vidiniais pasauliais, kurie mokina, kaip džiaugtis ir tobulėti trumpoje kelionėje šioj planetoj. Tu žinai, ko nori, tik bijai girdėti savo vidinį balsą, nes bijai neatitikti kitų lūkesčių, kurie dažnai niekam tikę… Manai, man džiugu diena iš dienos viešėti tavo gyvenime? Man nuobodu, nes dėl įsisenėjusio jūsų, žmonių, menkavertiškumo neliks ką griauti…          
            Žmogus sėdėjo susikrimtęs.   
            Depresija:       
            – Aš esu, kad padėčiau atskleisti, kas yra blogai, kas šaukiasi manęs, ir ką vertėtų keisti net nuo pat pamatų.          

– Dirižablis