Man reik vėl sugrįžti….

Į tą vietą, kur nieko netrūksta, kur egzistuoti tiesiog pakanka. Ten, kur supranti, kad visi tavo nerimai yra ne nerimai, o tiesiog niekas svarbaus. Ir tada tu pradedi juoktis, nes supranti kokia dramatiška tu esi, kaip dramatiškai žiūrėjai į viską, net nesuprasdama to. Na, ir vėl save pamečiau, nieko naujo, visada taip būna ir bus. Tik nepyk ant savęs, nes šis gyvenimas yra tik ciklas savęs pametimo ir atradimo. Like birth and death. Vienas be kito negali. Priimk. Nesipriešink. Pasiduok.

Kai esu ‚Ten‘ matau Tave visur, o dabar esu pasimetusi kūryboje, pasimetusi Tavyje.

O! Pasiverčiau į drugelį. Oho! Koks gražus šis pasaulis! Tokia didybė…, kad net jaučiuosi maža. Bet nesijaučiu nereikšminga. Net atvirkščiai – jaučiuosi galinga? Ne…..Ech, žodžiais neapibūdinsi, net nebandyk. Tiesiog būk. Ir JAUSK.

Turiu sparnus dabar! Matau tiek daug, visą laiką buvau čia, bet nieko nemačiau. Kaipgi?

O dabar svajoju, kaip norėčiau turėti juos amžinai, būti laisva šioje amžinybėje. Bet man reikia sugrįžti, privalau.

Dabar žinau, kad turiu sparnus, bet kartais negaliu skristi. Nors ir kaip stengčiausi ir noriu vėl patirti tą jausmą. Gal reikia tiesiog nustoti stengtis? Tas žodis ‚stengtis‘ asocijuojasi su tokia įtampa, spaudimu. Gal tiesiog nereikia to? Vis dar bandau išsiaiškinti, atskleisti šios egzistencijos paslaptį. Nenusiviliu, kad niekada to nepasieksiu, bet džiaugiuosi, kad stengiuosi.

Žinau tiek, kad mes esam vikšrai, kurie laukia pasiversti į drugelius. Pereinamos būsenos. O tada, kai mes laisvi pamatysime pasaulį, tikrą pasaulį – apnuoginta nuo iliuzijų. Pamatysime ir išgirsime šį didelį orkestrą, kuris groja MUMS.

Todėl noriu pasakyti, kad aš esu dėkinga už šią vietą, kur nieko netrūksta – už amžinybę.

Tik prašau, sugrąžink mane ten kuo dažniau.

– Zylė