Įsitaisau nepatogiausioj pozoj, kad tik vėl neužmigčiau.

Prabundu su skaudančiu kaklu ir patalų antspaudais ant veido. Karšta vonia. Guliu ir ten vos nemiegu. Iš kokio gero gyvenimo rytus pradedu su karšta vonia?

Gerai, o dabar grįšiu prie ryto simfonijos garsų.

(Atsikrenksčiu)

Jei būčiau Maironis, tai prirašyčiau čia kalnus garsų, kur ryte už lango skamba. Būtų kažkas panašaus į “Vy ū, vy ū, vou vou vou…“. Taip čia greitoji lietuviškai skamba! Dar skambėtų “brrrrrrrrrr, pššššš“, kavos aparatas ir keli cyptelėjimai seno šuns. O dabar tai Maironis apsidžiaugtų, nes atpažintų jam mielus pavasario balsus: “Čir vir vir“ ir “crrrryu, brrryu“, “cik cik cik…“. Žodžiu, sunkiai man sekas perteikt paukščių giesmes, bet jei gyvenat dar kur netoli medelių tai turbūt būsit kada girdėję kaip paukščiai gieda. Gražu. Man sielą glosto ir tokį džiugesį suvirpina. Nuspalvina rytą garsų spalvom. Tad dar leidau sau pagulėti, paklausyti ir pasidžiaugti. Ir kasdienybėj pasitaiko gražių dalykų. Tik reikia įsiklausyt ir įvertint tokias gamtos melodijas.

Ir rytas būtų su simfonija prasidėjęs. Bet tai, ką pamačiau, sudaužė tą gražią akimirką ir Maironio atminimą. Tai buvo šiuolaikinio žmogaus godumas. Noras pasiglemžti tai, kas jam nepriklauso. Aklumas savo neužjautimui to gyvybės trapumui. Tai, kas skambėjo, kaip gražios rytinės giesmės, buvo skausmo persmelkti ir laisvės iššsiilgę šauksmai. Kadaise buvę laisvėje, dabar jie buvo įkalinti vielinėmis grotomis.

Kaimynas mėgo gal tuos gražius garsus. Norėjo, kad kas rytą jie čiulbėtų ir linksmintų. Iš tos užgeidos ir kilo tokia mintis. Pradžioj vieną nelaimėlį sugauti. Vėliau kitą. Taip jų daugėjo. Jei gudresni paukšteliai ir pasprugdavo, jie grįždavo savo porelės aplankyti. Tupėdavo, kur netoliese ant šakelės ir čiulbėdavo. Baisu net pagalvoti, bet kaimynas perdėtai ir nesirūpino jais. Kas iš sielvarto nugaišdavo, o kas iš bado. Dienom jų kūneliai gulėdavo ant žemės. Kartais radė plyšį, kurio beširdis nespėjo užtaisyti, vienas kitas išsprugdavo atgal į laisvę. Tuomet skrisdavo tolyn. Bet kur, tik toliau nuo šių gailių čiulbesių.

O aš gulėjau ir šypsojaus. Man ausį glostė sielvarto simfonijos. Tik buvau pamiršus. Visai pamiršus. Kokie mes žmonės – padarai. Kaip iš tyro grožio galim greit sukurti kančią. Kokie mes nejautrūs. Neatpažįstam gamtos šauksmo. Esam užsidarę už keturių sienų ir kentėdami, norim uždaryti kitus. Kad tik neišsprūstų iš mūsų rankų kažkas ypatingo. Kažkas, ko patys esam nepajėgūs sukurti. Ir jei tik galėtumėm, sugrūstumėm visą pasaulį į dėžę, kad tik išvengti nežinomybės ir to nenuspėjamo likimo.

Ir arbata apkarto. Net dangus apsiniaukė. O čiulba paukšteliai. Gražu. Man sielą išglosto.

– Juditonomija