Dažnai pešioju blakstienas. Skaičiuoju, kiek ištraukiau. Nupučiu.

Kartais dar sutinku žmonių, kuriems iškritusi blakstiena ir jos nupūtimas asocijuojasi su svajonių išsipildymu. Turbūt pagal juos aš žaidžiu su likimu. Švaistau būties duotą simbolį. O jei kalbant bendrai apie visus tuos “sugalvok norą ir..“, tai kaip dažnai mes išvis prisimename, ką tuo metu mąstėm. Ar išvis ką nors konkretaus? Pavyzdžiui, per gimtadienius linkime gerų metų, o ką reiškia geri metai? Vienam – tai, kai keliauji ir susirandi naujų draugų, kitiems – kai pakankamai susitaupai naujai mašinai, o tretiems – tai laimingai baigtas bakalaurinis.

Pešu sau svajones iš akių ir viliuosi, kad ateity jų mažiau kris. Nors pamenu, dar mokyklos laikais man išpešti daugiau blakstienų buvo lygu pergalei. Kai jau jas nupešiau, tai pradėjau su antakiais žaist. O pagalvojot, kad antakių plaukeliai atrodo beveik taip pat, kaip blakstienos?

Ir suprask dabar man, kad gudras, iš kur pas mus tokie įdomūs prietarai galvoje. Google nepadeda surasti istorijos, kada visas tas blasktienų pūtimas prasidėjo. Tai likau nepešus nieko su visu šituo samprotavimu. Na, tiksliau, likus tik blakstienas pešus. Ir antakius. Tai, o jūs pagalvojot, kam išvis dabar čia skaitot. Ar irgi kartais taip pamąstot? Va kam,- pavyzdžiui, kai lupam mandariną, bandom kuo ilgiau nenutraukti lupenos? Arba kai lupam bananą, tai būtinai pro vieną galą. Kažkada net susiginčijau, kad geriau šiaip pradėti lupti visai nuo kito galo.

Turbūt reikia kuo nors užimti smegenis, kad nustočiau taip saipalioti.

Ačiū už dėmesį.

Sėkmės dabar negalvoti prieš lupant bananą, iš kurio galo geriau.

Savo darbą atlikau.

Atia.

– Juditonomija