Balandžio 16 – osios vakaras, 2020 m.

            Arsenijus turi daug žalingų įpročių.

Būna, kad pamiršdamas, jog jau du metai, kaip jis metė rūkyti, nusiperka cigarečių pakelį, paima žiebtuvėlį i rankas ir prisimena. Suspaudžia cigaretę dantimis, prakąsdamas filtrą, ir išmeta i artimiausią šiukšliadėžę. Jis išmėto daiktus po visą kambarį, o vietoj spintos naudoja kėdę arba sofą. Palieka puodelius su neišgerta kava virtuvėje, vonioje, kambaryje ir net kelis kartus buvo atradęs koridoriuje.

Arsenijus gan užmarštus. Jo galvoje net neišlieka mintis, kad reikia laikytis disciplinos ir tvarkos. Jis nemąsto apie pasaulį, amžinai savo paties idėjose ir neretai kada kalba sau po nosimi.

Arsenijus – poetas. Ir jam visiškai nusispjauti į tai, kiek neplautų puodelių pas jį stovi ir ar turi švarias kojines rytojui. Jo mintyse dažnai sklando būsimos poezijos eilutės, atrenkama informacija ir pinama logikos virvutė. Poetas nežinojo, kaip kitaip: negalvoti apie savo personažus, nepergyventi dėl jų visa širdimi, ne nepamiršti apie prieš valandą užvirtą arbatinuką, netikrinti Vikipedijos dėl vieno ar kito neaiškaus termino. Arsenijus gimė toks, augo ir žinojo, kas jis toks, ir kas bus ateity.

            Plunksna buvo pavaldi jam. Ploni pirštai švelniai liečia juodą tušinuką ir taisyklingas raštas apibrėžia sekančių eilučių užuominą. Jis stebi rankos judesius ir gaudo kaifą nuo rašalo kvapo, nuo to, kaip ranka įsiremia į ploną popierių ir pyksta, jeigu palieka juodą rašalo dėmę.

            Gyvenime Arsenijus buvo neorganizuotas, bet visur, kur reikalai buvo siejami su rašymu – jis buvo pedantiškas. Ir senamadiškas. Jis dar nebuvo pakankamai žinomas pasaulyje, bet pažinojo daugelį savo kolegų poetų. Ir kol kas jis vienintelis, kas pasirenka tušinuką vietoj klaviatūros, kas iš pradžių rašo tekstą ant popieriaus, o tada elektroniniu variantu, kas surenka informaciją ne tik interneto platybėse, bet ir savo senoje bibliotekoje, esančioje svetainėje. Arsenijus – tai mirštanti poetų rūšis, kuri gerbia senesnių kūrėjų ir savo mokytojų atmintį ir tradicijas. Ir tuo pačiu tiki, kad tekstas gyvas tik ant popieriaus, ir kad knyga gali įkvėpti tik jeigu rašytojas pats yra įkvėptas jos.

            Arsenijus sėdi tamsiame kambaryje, kur dega tik stalo lempa, ir graužia plastmasinį kamštelį. Jo mėgstamiausias tušinukas kažkur dingo, ir kol jis neturėjo galimybės nusipirkti naujo, jis pildė sąsiuvinį paprasčiausiu pigiu tušinuku, atrastu komodos užkampyje.

Jam liko parašyti paskutines eiles ir redaktorius jau ataugino kelias žilas sruogas belaukdamas pabaigos, kad galėtų pagaliau išsiųsti knygą spausdinimui. Žydromis akimis Arsenijus hipnotizavo baltą popieriaus lapą, sukandžiojo kamštuką iki atvirų kraštų, o vėliau suglamžė popierių numesdamas jį už nugaros. Tokių tuščių jau gulėto keli dešimtys, ir, žiūrint į laiką bei gintarinio skysčio kiekį stiklinėje, šis nuskraidintas popierėlis ne paskutinis.

Arsenijus gavo žinutę nuo draugo su klausimu, „ kaip sekasi?“ . Atrašęs, kad viskas gerai ir šiuo metu yra užimtas, poetas grįžo prie tuščio popieriaus. Jam trūko ambicijų, trūko emocijų, kad galėtų pabaigti šią nelemtą knygą. Arsenijus buvo ties isterikos riba.

            Vėlus vakaras tampa naktimi ir net keista romantizmo magija, kuria tikėjo visi poetai, šį kartą nepadėjo.

Sapnuose paskenęs miestas, ryškiai geltoni žibintai kieme, reti automobilių padangų garsai – visa tai turėjo įkvėpti, kaip visada, bet šiandien buvo ne jo diena. Nė žodžio, nė raidės, nė garso išleisti nepavyko. Poetas vienu gurkšniu užbaigia viskį ir meta tušinuką ant stalo, nuo ko jis atšoka, padaro kulverstį ir palieka storą juodą dėmę tiesiai puslapio vidury.

            Juokinga.

Arsenijus graudžiai nusijuokia ir patrina pavargusias akis jausdamas pečių sunkumą. Jis nenorėjo galvoti, kad rašymo krizė jį ištiko vos pasiekus karjeros piką, bet, pagal viską, taip ir buvo. Krizė ateina pas visus, ir anksčiau ar vėliau tenka susidurti su užsistovėjimu, ir, atrodo, teoriškai Arsenijus visada buvo tam pasiruošęs, turėjo susikūręs veiksmo planą ir į priekį galėjo nuspėti, kaip ilgai tai prasitęs, bet… Dabar, šią akimirką, kai galvoje girdimas tylos aidas, ir nė vienas vaizdinys neateina vidiniam matymui, kaip tai įprastai būna, jis jaučia kartumą. Ir nejauku nuo to, kaip tuščia krūtinėje, ir kaip šalta. Ir tai, kad, kaip jam atrodė, nemirtinga mūza paliko jį neaiškiam laikui.

            Supykti, per jėgą išspausti iš savęs eiles, bet Arsenijus taip negali. Jis nemėgsta savęs priversti, o prievarta kūryboje – geriausias būdas sugadinti visas pastangas, net jeigu pirmieji puslapiai ir yra skaitomi vienu įkvėpimu. Jis pats daug skaitė ir knygų puslapių skaičius jau seniai peržengė kelis dešimt tūkstančių, jeigu ne šimtus, klasikų bei modernistų, ir jis intuityviai mato, kur tekstas liejamas grakščiai, neskubomis, o kur sukramtytas ir paduotas tarsi dantų pastos likučiai.

            Arsenijus išjungė šviesą ir kambarys paskendo tamsoje. Tylą pertraukė tik laikrodžio tiksėjimas, kur rodyklė buvo užstrigusi ties romėniškais I ir II. Tikriausiai, reikėtų eiti miegoti, vakaro rytas blaivesnis, ryte gal ir pavyktų užbaigti. Arsenijus pasižada, kad ryte ir parašys paskutines eiles, nusiųs jas į redakciją, o vėliau dar pasėdės ties nauja knyga ir pamąstys. Viskas pavyks, o dabar – miegoti. Leisti protui ir sąmonei pailsėti, duoti laiko naujų idėjų kūrimui.

            Arsenijus pakilo nuo stalo ir krito ant lovos su visais drabužiais: juodais laisvais marškiniais ir siauromis kelnėmis. Jam vienodai, kaip miegoti: nuogam ar ne, viskas, ko jam reikėjo, tai pagalvė ir šilta antkoldė.

Jis pataiso pagalvę, deda ją ant rankos ir apsikloja stora antklode, kuri kvepia kažkokiu lavandos skonio šampūnu, ir, apsisukęs ant kito šono, užmiega.

            Jis retai sapnuoja sapnus, dar rečiau prisimena juos ryte. Įprastai atsibudus galvoje neryškiais blyksniais lieka tik stop kadrai iš sapnų, nesakantys nieko, paliekantys po savęs tik ryto kartumą burnoje. Arsenijus vartėsi lovoje lyg sapnuotų košmarą ir giliai alsavo per sukąstus dantis. Jo pasąmonė, užstrigusi ties knygos pabaiga, ir net sapnuose jį sekė tuštumo ir bejėgiškumo jausmas. Arsenijus glamžo paklodę rankomis, o ryte atranda save ant grindų, be antklodės, tik pagalvė kažkur ties pilvu. Jis atsibudo anksti, saulė vos patekėjo ir galva pradėjo skaudėti nuo pirmos prabudimo akimirkos. Norėjosi dar šiek tiek pamiegoti, ir Arsenijus, padaręs dideles pastangas ties savimi, grąžino pagalvę ir antklodę ant lovos užsiklodamas ir pabandydamas numigti. Bet miegas, kaip ir tekstai, daugiau nėjo. Sunkumas kūne ir minčių mazgai – trumpo miego pasekmės, ir, matyt, dar ir košmariško, kadangi visi drabužiai buvo šlapi nuo prakaito ir prilipę prie kūno, ir pats poetas atrodė gan suglamžytai. Po nesėkmingų bandymų užmigti jis atsistoja ir eina į vonią. Pakeliui nusiima nuo savęs visus drabužius numesdamas juos ant grindų ir sustoja ties veidrodžiu.

            Atvaizde į jį žvelgė vyras šiek tiek virš trisdešimties, tamsiais plaukais, po miego susivėlusiais į visas puses, su pagalvės pėdsakais ant išbalusio veido ir žydromis akimis. Arsenijus pasikaso smakrą, viena ranka atsiremdamas į kriauklę, ir įvertina savo problemos maštabus. Jo manymu, jis atrodo kaip tipinis jų sluoksnio gyventojų atstovas: kūrybiškas pageriantis žmogus, kuris, vedamas savo ambicijų, atsijungia nuo išorinio pasaulio, ir jam tampa vis vien, kaip jis atrodo, kaip apsirengęs ir ką apie jį gali pagalvoti kiti žmonės.

            Šaltas vanduo atgaivino, bet neatnešė lengvumo, ir galvoje vis dar kažkas griaudėjo. Poetas pažvelgė į laikrodį ant rankos sušvildpamas, nes jau buvo aštunta ryto. Greitomis nuėjo po šaltu dušu ir užstatė arbatinuką.

            Tuščia. Pikta.

Televizorius nieko nerodė, kas galėtų sudominti, ir kava degino gerklę. Nors ji seniai jau nustojo teikti energijos, vis dėlto suteikdavo jausmą, jog rytas jau atėjo, prasidėjo nauja diena, o tai reiškia kurti ir daryti daug dalykų.

Būti poetu – tai ne tik valandomis sėdėti ties tekstais, ieškant reikiamų žodžių ir kuriant jausmingus siužetus. Būti poetu reiškė lakstyti pas redaktorių, valandas praleidžiant ties savo tekstais bei popieriais. Reiškė vykti į kurią nors konferenciją miesto centre ir sudalyvauti savo kolegos knygos premjeroje, vien dėl kultūringumo, nes jis irgi nepraleidžia nė vienos. Arsenijus nemėgo formalumų, nors pats laikėsi jų, labiau dėl įsipareigojimų ties redaktoriais. Jūs spausdinate mano poeziją ir mokate man honorarą už ją, o aš už tai važinėju į įvairius kultūrinius susibūrimus jūsų vardu. Tik gaila neišduoda uniformos su leidyklos ženkleliu ir skrajučių į lagaminą.

            Arsenijus gėrė kavą, stovėdamas virtuvėje basomis, ir stebėjo peizažą už lango. Oras šiandien pilkas ir slegiantis. Tamsūs debesys kabėjo virš miesto ir retsykiais pro juos matydavosi šaltas saulės spindulėlis. Už lango – gilus pavasaris, už lango melancholija, už lango beveik kiekvieną dieną lietūs. Arsenijus susiraukė, stengdamasis įžiūrėti mažą paukščiuką ant medžio šalia žibinto, ir mąstė, kad gal jis taip į staigų saulė pakitimą į debesis reaguoja? Jam tiesiog trūksta vitaminų? Galbūt. O galbūt ir ne galbūt. Gal eilinis poezijos rinkinys bus išleistas ne pavasarį, o, suteikite kas nors jėgų, tik rudenį.

Telefono vibracija nutraukė mintis ir Arsenijus perskaitė atėjusią žinutę apie tai, jog redaktorius jo laukia ir tegul jis tik pabando ateiti be parašytos pabaigos. Jis sunkiai iškvepia, užsiviria sau dar šiek tiek kavos, iš šaldytuvo išima vakarykščius sumuštinius su sūriu ir basomis pėdomis žengia į miegamąjį, kur stovėjo jo darbo stalas.

            Kompiuteris akimirksniu sureagavo į prisilietimą, kai poetas pora kartų bakstelėjo pirštais klaviatūra. Gal jeigu rašyti iš karto į švaraštį, kažkas ir pavyktų?

Arsenijus susitelkia ties mintimis ir pradeda rašyti. Iš pradžių lėtai, grubiai spaudžiant klaviatūros raides, o vėliau įgauna ritmą ir keistu piršto judesiu pastato tašką paskutinėje eilutėje. Poetas atsilošia į kėdės atlošą, patrindamas raudonas akis, ir jaučiasi taip, lyg ką tik būtų prabėgęs šimtą metrų su Boltu, ir beveik nepralaimėjo. Taip, tik aštuoniasdešimties sekundžių skirtumas.

            Arsenijus išsaugo dokumentą, bet neskuba siųsti jo į redakciją. Kažkas buvo ne taip. Jis įsivaizdavo ne tokį užbaigimą, todėl nusprendęs dar duoti sau laiko pamąstymams nesiunčia teksto redaktoriui iš karto pradėdamas kurti pasiteisinimo priežastis, o gal net paprašyti dar šiek tiek laiko, kas prilygtų savižudybei. Bet toks jis žmogus, jis negalėjo palikti šį nepasitenkinimo jausmą savo pasąmonėje.

            Jis išgeria atšalusią neskanią kavą ir jaučia, kaip stipriai sušalo. Jis net patrina pečius ir skuba užsimesti pilką megztinį ir eilines siauras kelnes. Kelias nuo namų iki redakcijos atėmė vos pusvalandį, bet tokiu šlykščiu oru jis visiškai nenorėjo tampytis Peterburgo metro ir autobusais. Bet Arsenijus prisiminė, jog teises jam grąžins tik mėnesio gale, o susimokėti už taksi važiuojant per visą centrą jokių skaičių kreditinėje neužtektų.

            Poetas išėjo iš namų, stipriai įsispraudęs į juodą paltą, ir išskubėjo į metro pusę, leisdamasis į požemį. Jis gyveno dideliame mieste ir dažnai gaudydavo save ties mintimi, jog praranda save šioje žmonių minioje, ir jeigu randasi vietoje, kur gan didelis žmonių susibūrimas, kažkur krūtinėje tapdavo šalta ir ateidavo nerimas. Jo geras draugas, Dmitrijus, sakė, kad Arsenijui jau seniai reikia baigti su alkoholiu, ir kad jo gyvenimo būdas, kur egzistuoja tik knygos ir su žmonėmis tenka bendrauti tik dėl praktiškos naudos, veda jį link panikos. Arsenijus gal ir pats ne prieš, kad būtų kitaip, bet, tiesą sakant, noru nedegė. Jam buvo įdomus pasaulis jo galvoje ir retkarčiais kitų žmonių galvos. Arsenijus nelaikė savęs asocialiu, kadangi visada su kuo nors bendraudavo, bet Dmitrijus tik suka galvą ir sako, jog draugiškas bendravimas ir bendravimas dėl darbo – skirtingi, Arsenijau, dalykai. Reiktų baigti, o tai tapsiu ne tik tavo draugas, bet ir psichoterapeutas.

            Arsenijus sustoja ties geltona linija, prašančia nestovėti per arti. Laikas jau buvo beveik vidurdienis, bet žmonių metro nemažėjo. Jauni, seni, kai kurie ir poromis, o kas draugų kompanijomis. Arsenijus stebėjo juos vis pasitaisydamas nuo nosies krentančius akinius.

            Ne, jam nepatinka žmonės. Jeigu prireiktų juos demaskuoti mele – prašom, Arsenijus žemę nosimi kapstys ir parašys apie tai knygą, o taip – ne, neįdomu.

            Nuobodu ir pilka.

            Išėjęs iš metro Arsenijus užsuko į artimiausią kavinę. Lauke pradėjo lašnoti ir nepatenkintas jis stovėjo ties perėja vienoje rankoje laikydamas kavos puodelį, o kita stipriai užsegdamas paltą.

            Žalia šviesa ir Arsenijus sustingo kelioms sekundėms. Tada pirmas žengia ant kelio ir piktai žvelgia į savo batus, pramirkusius purvinose balose, net neprisimindamas apie taisyklę iš pradžių pažvelk į kairę, tada į dešinę. Staigiai stipri ranka nutempė jį atgal už apykaklės ir paltas pavojingai prasitempė, rizikuodamas suplyšti, o kava išlėkė iš rankų iš išsipylė ant asfalto kreiva bala, susimaišydama su purvu ir dulkėmis. Arsenijus nespėjo nieko suvokti, bet jau sekančią akimirką nugara prisispaudė prie kažkokio vaikino ir žvelgė į garsiai stabdantį automobilį, atrodo, mirtinai numušantį moterį.

            Arsenijų išmušė prakaitas ir pasimetęs jis žvelgė priešais save kažkur periferijos sąmonėje suprasdamas, jog šios moters vietoje galėjo būti jis, o tada apsisuko per petį pažvelgdamas į žalias akis. Šviesiaplaukis vaikinas pavargusiu žvilgsniu ir išbalusiu veidu vis dar laikė jį už palto, suspausdamas medžiagą iki pirštų baltumo.

            Aplinkui įsivyravo tyla. Automobiliai staigiai sustojo ir sudominti vairuotojai išlipo laukan nekreipdami dėmesio į už jų toliau stovinčius automobilius, kurių pypsėjimas pertraukė tylą. Ką tik mirė žmogus, bet žmonėms visada mažai rūpėjo kitų gyvybės ir jie toliau skubėjo savo svarbiais reikalais.

            Arsenijus jaučia šiltą kvėpavimą ir dažnai mirksėdamas stebi žalias akis priešais, kuriose buvo matoma neviltis ir pasibjaurėjimas.

Balandžio 17 – oji, 2020 m.

            – Jos vietoje turėjai būti tu, – vos girdimas šnabždesys ir vaikinas atstūmia Arsenijų nuo savęs skubėdamas prie moters, gulinčios ant šlapios žemės. Poetas lieka stovėti vietoje stebėdamas viską iš šalies taip, lyg tai būtų sulėtinti kino juostos kadrai: vairuotojas išlipa iš mašinos ir atsiklaupia ant kelių ties kūnu, žmonės aplinkui pradeda garsiai rėkti, kažkas netenka sąmonės. Vienas balsas šaukia iškviesti policiją ir greitąją, o šviesiaplaukis, kuris ką tik išgelbėjo jam gyvybę, bastosi priekyje nežinodamas, kur dėti rankas.

            Arsenijaus galvoje taip ir skamba: „ Jos vietoje turėjai būti tu.“

Poetas pažvelgia į laikrodį ant riešo ir atsiribodamas nuo visų garsų aplinkui apsisuko ant kulno pasileisdamas bėgti į namų pusę. Jo pirštai paniškai drebėjo, bet Arsenijus šypsojosi, o jo žydros akys paskendo pamišime. Štai epilogas.

– Drambliukų sergėtoja