Gyveno mergaitė. Turbūt kaime. Tokia tyli, rami ir iki kaulo nuobodi aplinka. Taip, tikrai, tai turėjo būti kaimelio aplinka. Ten, kur augo pienės, laisvai, jokio perfekcionisto netrukdomos. Kur šuva lodavo ant praskrendančių paukščių, nes daugiau niekas ten neužsukdavo. Ten, kur dideli laukai driekėsi toli, taip toli, kad net paskausdavo kojas vien pagalvojus apie išėjimą. Ir mergaitė net nenutuokė, kad už tos trobos buvo dar daug neištirtų linksmybių. Taip pat ir pavojų, apie kokius net tuose namuose niekas neužsimindavo. Mergaitei viskas atrodė taip vienodai. Kiekvieną dieną ji keldavosi ir jau atmintinai žinojo paukščių giesmeles ir laukinių durų girgždesio garsus. Neretai atsibusdavo, kai dar pirmieji paukščiai nepragysdavo. Tuomet laukdavo ir skaičiuodavo sekundes, kada gi atsikels tas nelemtas giesmininkas. Juk jau laikas. Jau nauja diena. Tokia pat, kaip ir kitos. Kodėl jie neišskrenda už tų laukų? Ko jie čia trinasi? Ar nėra gražesnių trobų aplinkui? Turbūt ir tam giesmininkui patikdavo šis atokus vienkiemis. Ir toji amžinai susiraukusi mergiūkštė. Kasos suveltos, gal trečia diena nešukuotos, o žandai įkaitę nuo begalinės neapykantos šiai keistai egzistencijai.
Ir vieną dieną… Juk turėjo ateiti toji diena, tiesa? Visuomet ateina. Jai atėjo tokia velniškai keista mintis. „ Šiandien aš nuplausiu langus!“ – pagalvojo toje mažoje galvelėje. Kaip tarė taip ir padarė. Tiesa, jos niekas nemokino, kaip deramai plauti langus. Tai ši, atsinešusi šluotą iš šiaudų surištą, pradžioj nuvalė voratinklius. O ką toliau daryti, jai visai neaišku buvo. Kaip ji niekad nematė, kad kas valytų langų? Gal matė, bet nenorėjo nė mažiausio dėmesio kreipti? O gal tuomet vis dar gulėdavo lovoje ir tuščiomis akim žiūrėdavo į ne baltas lubas. Ne baltas. Visai. Ar išvis, tokioj vietoj rastum, ką balto. Tikrai balto. Taip ji užsimąstė apie lubas, kol langas vis purvinas ir apdulkėjęs tik meldės, kad ši padauža bevalydama jo neiškultų. Ir po ilgų samprotavimų, su kuo gi čia tą langą nuplovus, mergaitė pagaliau prisiminė, kad prie būdos mačiusi kažkokią skiautę. Sumirkysianti ją į artimiausią balą ir tada jau tikrai pavyks įvykdyti vieną darbą, per paskutinius… Jau nė nepamena, kada ji ko nors ėmėsi ir iš tikro padarė. Po baloj suvilgytos skiautės maliavojimo, langas dabar priminė tik, kad bala nuo dulkėto kelio tikrai ne gėlo vandens. Jau ne juokais pasiutusi, kas išvis sugalvojo tokius langus, kurių plovimui reikia tiek jėgų sudėti, mergaitė pasiraitojo sijoną ir juo pradėjo sausinti. Taip ištrynė purvus į kampus ir galiausiai visai jau panašu buvo į užbaigtą darbą.
Tuomet jau visai nuvargusi nusprendė prigulti ir pažiūrėti pro naujai nuplautą langą. Įsitaisė lygiai taip pat, kaip visuomet įsitaisydavo žiūrėti į lubas. Bet šį kartą ji į lubas nežiūrėjo. Dabar jos akys žvelgė pro skaidrų langą. Pasirodė vaivorykštė. Ir jai buvo gera. Nors ir reikėjo plušėti, net save sugėdinti, kad pirmą syk tokį darbą daranti. Bet viskas atrodė verta pastangų. Ir diena atrodė visai kitokia. Lyg niekas ir nepakito, tas pats šuva šį kartą amsėjo ant storos kamanės beskraidančios netoliese, o paukščiams dabar buvo net įdomu pasidarę, kas gi ten vyksta. Kas ten pro langus žiūri?
O ten už to lango naujomis akimis blyksėjo mergaitė pilna gyvybės ir kažkokios neapsakomos jėgos. Lyg tas langas būtų kažką jos viduj atvėręs. Dabar spurdėjo širdelė, o svajose jau skrajojo visokie vaizdiniai, svajonės, nauji darbai. Ir laukai nebeatrodė tokie tolimi. Dabar juos, rodos, vos vienu šuoliu galėjai prasliuogti. O ten jau būtų ir neregėtų dalykų. Ir plakė širdis nauju ritmu. Ir kaito žandai nuo jaudulio pažinti šį keistą pasaulį.

–Juditonomija