Tamsoje žvengia baltas arklys,
O tu joji ant jo laukais raitas.
Taip bandai pasivyti mintis:
Savas, ne savas, prijaukintas.
Ir vėl kyli aukštyn, ir krenti tu
Po kanopomis jo ir po dulkėmis,
Taip ir liksi tu ten – nesvarbu,
Kiek minčių paleistų dar bus gulbėmis…
Jos negrįš, jos negrįš, jos ne tavo,
Nors ir gimdo jas tava galva!
Ir tau rodos, kad jas anuliavo
Balto EQUUS kanopų spalva.
Baltos dulkės tai baltas gyvenimas,
Baltas džiaugsmas tai lėkti laukais!
Balto aukščio balčiausias plėvenimas
Vėjui šnabždant tik draikos plaukais.
Sakralesnio nėra nieko kito,
Už galėjimą skęsti migloj –
Ten, kur temo, kur geso, kur švito
Baltos mintys tavojoj galvoj.
Kas supaisys tą EQUUS didybę?
Kas pasieks begalinius laukus?
Kas įžvelgs padare tą dievybę,
Kurios ieškom ilgiausius metus?!
Niekas kitas, sakau, niekas kitas,
Nor sir tu to suprasti negali…
Nes ne tau skirtas klausimas šitas.
Auštant rytui po dulkėm guli.

-I.G.