Užvirus arbatinukui Aleksandras įsipylė juodos arbatos; keli vandens lašai pateko ant rankos skaudžiai nudegindami šviesią odą. Bet vaikinas lyg to nebūtų pastebėjęs neįskaitoma išraiška įbėrė cukraus ir atsisėdo prie stalo garsiai šaukšteliu trankydamas į puodelio kraštus. Jis mąstė apie viską ir apie nieką tuo pačiu. Bet jis nebuvo pasimetęs, ne. Aleksandras net tikėjo, kad galiausiai viskas įvyko taip, kaip turėjo būti.

Aplinkui esančiuose daugiabučiuose šviesa degė vos keliuose languose. Mašinų spalvos pasiskirstė į dvi: šviesias ir tamsias. Tik ryškūs žibintai apšvietė tolumoje esančius namų stogus ir kelius.

– Tu įsitikinęs, kad nori čia likti? – eilinį kartą pasiteiravo Sofija, graudžiai žvelgianti į brolio nugarą.

– Taip, – šiame atsakyme nebuvo girdima nė viena emocija. Tik sunkus ir šaltas metalas. Vaikinas net neatsisuko į pašnekovę tuščiu žvilgsniu stebėdamas savo paties pamaišomą arbatą. Jis gerbė seserį. Kaip vyresnysis brolis jautė pareigą ją ginti ir saugoti. Ne vieną kartą girtą tempė namo iš klubo ar draugų susibūrimo, valė ašaras po ne abipusės simpatijos ir duodavo patarimus, kaip įsilieti į bendraklasių kompanijas, nors pats laikėsi nuo jų atokiau, ir ne dėl baimės būti atstumtam ar nesuprastam, kaip galėtų pagalvoti dauguma psichologų bei mokytojų, o dėl to, jog jam jų nereikėjo. Kvailiai tie, kas mano, jog žmogui reikalingas žmogus. Ir sesers jis nemylėjo. Gerbė, taip, bet jokios meilės, kaip šeimos narei, nejautė. Todėl po mokyklos užbaigimo, išsikraustęs į kitą miestą studijoms, Aleksandras nejautė jokio ilgesio namams ar traukos paimti telefoną į rankas ir bent parašyti žinutę, pasiteirauti, kaip sekasi. Jį patį erzino tokie bereikšmiai pranešimai. Lyg šis klausimas galėtų kažką pakeisti, lyg žmonėms nebūtų nusispjauti, kaip sekasi kitiems. Tai tik etiketas, verčiantis bjaurėtis savo patosiškumu.

– Klausyk, aš žinau, kaip tau dabar sunku, man irgi nelengva. Bet kartu mes sugebėsime tai iškęsti, viskas bus gerai, – kalbėjo Sofija padarydama kelis žingsnius pirmyn, bet pamačiusi bejausmį žvilgsnį lango atvaizde sustojo rankas sudėdama ant kelnių. Nervingai prikandusi lūpą ji kiek padvejojo, bet tada tyliai sušnibždėjo, lyg tikėdama, jog niekas jos daugiau neišgirs. – Jis buvo mūsų tėvas.

Aleksandras tik išraiškingai pakėlė vieną antakį, ar nustebime, ar abejonėje, ir padarė karštos arbatos gurkšnį. Susimąstė. Iš tiesų, kada viskas prasidėjo? Juk būdamas vaikas jis kiekvieną dieną laukė tėvo, kuris turėjo paimti jį iš darželio. Ir nors jis ateidavo vėlai, kai berniukas likdavo vienas grupėje, nes kitų vaikų tėvai seniai buvo atėję atsiimti savo atžalas, Aleksandras niekada nepyko, nekėlė isterikų. Jis laukė ant suoliuko apsimovęs savo batelius ir rankose laikydavo piešinį, kurį kiekvieną dieną padovanodavo tėčiui arba mamai. Jis nesiskundė, kad lieka vienas ir neturi, su kuo žaisti. Jis tik laukdavo akimirkos, kai galės paimti tėtį už rankos ir kartu grįžti namo.

Vieną kartą jis paėmė Aleksandrą iš darželio per pietus, kiti vaikai jau miegojo savo lovose sapnuodami pirmuosius sapnus. Tą dieną tėvas atrodė iš tiesų laimingas. Jie nuvažiavo į juvelyrinių papuošalų parduotuvę ir kelias valandas bandė išrinkti apyrankę mamai. Berniukas buvo patenkintas, jog jo nuomonė yra įvertinta, ir jis net nepastebėjo plačias pardavėjos šypsenas ir tėvo rankas, kurios slinko jos pečiais žemyn lengvai glostydamos nugarą. Ne, jis viską matė ir girdėjo. Ir net prisimena garsų moters juoką ir paraudusius skruostus. Gal jeigu Aleksandras būtų buvęs kiek vyresnis, jis suprastų situaciją, tačiau jis buvo tik vaikas, vos mokantis skaityti, ir tėvo bendravimas su pardavėja jam neatrodė kažkuo neteisingas. Jis ir pats darželyje dažnai apkabindavo kokią mergaitę, jeigu ji skaudžiai nukrisdavo nuo supynių arba nupiešdavo jam piešinuką. Bet kažkur krūtinėje nepažįstamasis balsas bjauriai juokėsi iš jo paties. Vaikai nujaučia daugiau, negu supranta. Tai didžiausia jų silpnybė. Ir tik paaugęs Aleksandras suvokė, kad tą dieną tėvas melavo. Melavo ne tik jam ir mamai, bet ir tai jaunai pardavėjai.

– Tavo sūnus turi gerą skonį, – nusišypsojo moteris pakuodama dovaną į mažą baltą dėžutę. Tėvas atsisuko į prie kasos stovintį vaiką, žvelgė į jo šypseną savo pilkomis akimis ir jo veide buvo matomas pasišlykštėjimas. Neaiškiai iškreipęs pusę lūpos jis nužiūrinėjo berniuką nuo galvos iki kojų tarsi įvertindamas ir suteikdamas jam įkainį. Tik greitai prarado susidomėjimą, alkūne atsirėmė į šalia stovinčią spintelę ir nupurtė nematomas dulkes nuo savo juodo palto apie kažką mąstydamas, o veidą iškreipė atšiauri šypsena.

– Jis man ne sūnus. Padedu seseriai prižiūrėti šią beždžionę.

Pardavėja tik plačiau nusišypsojo, o Aleksandras liko stovėti nuošaly sekdamas kiekvieną tėvo judesį, tarsi bandydamas prigauti jį mele. Tačiau net tas šlykštus vidinis balsas rėkte rėkė, jog tai tiesa.

Keista.

Juk tėvas net sesers neturi. Bet mamai patiko parinkta apyrankė – sidabrinė su maža penkiakampe piramide. Jie šventė trejų metų sukaktį kaip šeima ir valgydamas nupirktą tortą Aleksandras daugiau neprisiminė nė tos pardavėjos, nė jų pokalbio. Tik kažkodėl jis daugiau nebelaukė tėvo ant suoliuko su piešiniu rankose ir apsimovusiais bateliais, kaip anksčiau.

O vėliau gimė Sofija.

Ir viskas klostėsi gerai. Jie ir toliau atrodė, kaip normali šeima. Tiksliau, įdėjo visas pastangas, kad niekas negalėtų nė žodžio pasakyti. Bet amžini tėvo vėlavimai iš darbo, slepiami skambučiai ir agresija savo šeimai galiausiai tapo kasdieniniai pykčių katalizatoriai. Ir kol motina stengėsi išsaugoti vadinamosios šeimos likučius, tėvas jau seniai nebematė tame prasmės, grįžinėjo namo paryčiais girtas. O kai Aleksandrui sukako dvylika, jį išmetė iš darbo. Ir, atrodo, jokios priežasties tam ir nebuvo. Jis ateidavo į darbą laiku, atlikdavo viską pagal grafiką ir išeidavo lygiai šeštą vakaro. Bet kas nori logistikos skyriuje laikyti konservatiškų pažiūrų vidutinio amžiaus vyriausiąjį specialistą, kuris į visus žiūri iš viršaus, nors pats tėra mėšlo dėmė, užstrigusi ant bato pado. Kuris vidury nakties atsiliepia į eilinės meilužės skambutį, bet esant problemoms darbe viską palieka savo kolegoms. O dar laukė pagarbos, kvailys.

Ir jeigu anksčiau Aleksandras gyveno tarsi be tėvo, viskas pasikeistė gan staigiai. Nuo mažens jis nesikišo į jo reikalus, neprašė dėmesio ir net jautėsi nejaukiai, kai reikėdavo jį apkabinti gimtadienio ar kitos šventės proga. Bet po eilinių išgertuvių tėvas grįžo namo apie vidurnaktį. Visi jau miegojo, tik Aleksandras vartėsi nuo vieno šono ant kito nesugebėdamas sumerkti akių. Paskutiniais metais nemiga vis stipriau įsirėždavo į jo protą neleisdama atsipalaiduoti. Juodi paakiai, kaip kišenės. Nors daiktus slėpk.

Tėvas pradarė kambario duris ir įžengė į berniuko kambarį. Iš pradžių buvo mintis, jog jis nesugebėjo atpažinti savo miegamojo, bet kai vyras tikslingai atsisėdo ant lovos krašto sunkiai atsidusdamas, Aleksandras apsimetė miegantis. Jis girdėjo, kaip čiužinys palinko nuo esamo svorio, ir tik stipriau suspaudė akių vokus.

– Žinai, o juk aš mylėjau tavo motiną, – lėtai, nelygiai alsuodamas, pratarė tėvas. – Bet atsiradai tu.

Aleksandro širdis spurdėjo krūtinėje, todėl jis stengėsi nurimti. Tačiau tarsi iš plaučių plėšomi atodūsiai nepalengvino suvaldyti drebančius rankų pirštus.

– Ji vis kaltina mane, bet kaltas esi tu ir tik tu. Tu provokuoji mane, kiekvieną kartą, kai savo žaliomis akimis žvelgi kiauriai mano sielą, lyg aš būčiau kažkuo blogesnis už kitus, – kalbėjo jau pakeltu balso tonu prisiartindamas prie miegančiojo berniuko ir pažvelgdamas į jo ramų veidą. – Ir dabar atrodai kaip nekaltas angelėlis. Su tokia išvaizda tik prostitute dirbti. Gaila, kad tu gimei Aleksandru, – ir po kambarį pasklido bjaurus juokas. Berniukas stipriau pajuto alkoholio kvapą. – Iš Aleksandros bent jau būtų naudos.

Suspaudęs rankomis antklodę ir prikandęs lūpą vos ne iki kraujo, Aleksandras stengėsi nepravirkti. Jis niekada nesuprato, kodėl tėvas taip elgiasi. Bet žmonės visada buvo linkę savo klaidas priskirti kitiems.

Atsistojęs vyras kažką neaiškiai murmėjo sau po nosimi, sustingo prie knygų spintelės ir susiėmęs už jos kraštus užsimerkė.

– Aš daviau tau gyvybę, nešiojau ant rankų, maitinau, o tu štai kaip man atsidėkoji! Mažas nevisprotis! – spinta kartu su visais daiktais lėkė ant grindu. Knygos nuslinko į kambario užkampius, o stiklinės vėžliukų statulėlės, kurias Aleksandras rinko nuo penkerių, su triukšmu skilo į mažiausius šipuliukus. – Manai, nesu vertas būti šeimoje? Manai, nesu vertas būti tavo tėvu? Nori mus išskirti, taip? Nori? Pripažink tai, – rėkė tėvas pribėgdamas prie vaiko ir griebęs jį už pečių pradėjo stipriai purtyti. Žalios akys, kuriose atsispindėjo tik ramumas, šaltai žvelgė į vyrą. Neiškentęs jis skaudžiai atstūmė Aleksandrą į lovos kraštą. Kakta pradėjo bėgti šiltas skystis. Prilietęs ją drebančiais pirštais vaikas pamatė kraują. Akimirksniu pajuto galvos svaigimą ir lyg pro rūką girdėjo šauksmus. – Tu nieko vertas! Be manęs tu niekas!..

Tačiau ausis užgulė, o akys merkėsi. Jis girdėjo atlėkusią motiną ir du balsus, pasiekiančius jo ausis. Jis nusišypsojo nuo to, kaip viskas kvaila. Keista ramybė.

Vaikinas išgėrė arbatą, o puodelį paliko kriauklėje.

– Aš niekada nebuvau jo sūnus, – teištarė  pertraukdamas nejaukią tylą virtuvėje. Sofija krūptelėjo lyg nusidegindama ir plačiomis akimis įsistebeįlijo į priešais stovintį brolį. – Tu nesi tokia kvaila, kad nebūtum to pastebėjusi.

Aleksandras gerbė seserį, bet jos naivumas skaudžiai spaudė šonkaulius su tikslu sulieti juos į vieną esybę.

– O gal tu viską pamiršai? – jis nelaukė atsakymo. Sofija nusuko žvilgsnį į šoną suspausdama pirštus į kumštį priešais save.

Kai tikrovė šešėliu persekioja ir sapnuose, žmogus pradeda tikėti haliucinacijomis. Kažkas tai pavadintų beprotybe, o kas realybės suvokimu. Netikrovės įrodyti neįmanoma. Jeigu vieno žmogaus pasąmonė nėra apribota idiotiškais principais ir stereotipais, kaip kitų, ar tai reiškia, kad jis išprotėjęs?

Aleksandras seniai pripažino, kad jo tikrovė gilesnė, atmetanti viso materiališkumą.

Jis mėgo žiūrėti filmus apie psichopatus ir serijinius žudikus. Jų šaltumą, pamišimą ir ideologijas. Iš mokslinės pusės jį domino, kas veda žmones. Kodėl jie taip priklausomi nuo aplinkinių dėmesio, jų pripažinimo, savęs išaukštinimo virš kitų? Kodėl jiems taip svarbu būti kažkuo šioje tikrovėje, jeigu už jos ribų visi yra niekas, ir ateity laukia tik nebūtis? O juk viskas taip paprasta. Visi turi baimes, tikėjimą ir norą. Tik tikėjimą ne dievais, ne. Jokiu būdu. Tikėjimą savo pareigos teisingumu. Tačiau jeigu krikščionis, laikydamas rankoje Bibliją, žudytų nusikaltėlius Dievo vardu, net neprašydamas jo atleidimo, įsitikinęs savo, kaip Dievo sūnaus, pareiga? O jeigu jis pamišėlis, tikintis, jog angelai jam šnabžda, kad jis išrinktasis. Kad tik jis gali išgelbėti žmones nuo jų nuodėmių, o mirtis tėra naujos gyvybės pradžia? Jo siela patektų į rojų? Tai būtų iš tiesų ironiška.

Bet tokia saviįsitikinimo galia, didžiausia žmogaus silpnybė, vedanti link žmonijos žlugimo, kiekvieną atskirai.

Aleksandras seniai susitaikė, kad jo laukia kelias į pragarą.

Kaip ir jo tėvo.

Po mirties jie kartu degs ant laužo likusią amžinybę. Atrodo, toks neapibrėžtas laikas. Dabarties ateitis turi tik vieną perspektyvą ir Aleksandras vis labiau įsitikina viso beprasmiškumu. O jeigu nėra jokio rojaus ir pragaro? Tik tuštybė, kurioje dingsta visos sielos, kur nėra nė atminties, nė išgyvenimų, nė gyvybės?

Jis turėtų verkti, kelti isterikas, plėšyti antklodes ir tūnoti kampe prakeikiant gyvenimo neteisingumą. Bet jis negalėjo. Jis seniai priėmė esamą vietą, apatija įleido savo šaknis negailėdama pradraskyti krūtinės paliekant gilius randus. Ji tarsi didelis medis, kiekvienais metais augantis vis platyn, kad nepaliktų nė vieno langelio, užkampio ar skylutės tokiems bereikšmiams dalykams, kaip emocijos.

Tik naktimis būdavo sunku užmigti.

Iš lūpų sklido tylūs maldavai, negirdimi žmogaus ausiai. Kiekvieną rytą Aleksandras laukė stebuklo. Bet ateinanti diena niekuo nesiskyrė nuo kitų ir tikėjimas po truputį blėso. O jeigu ir atsirasdavo, atsiklaupti ant kelių jis galėjo tik prieš patį Velnią. Jis vienintelis nepaliko berniuko, augino jį tarsi savo vaiką. Tamsa sugeba išgirsti ir užjausti. Tamsa nesislepia už tokių žodžių kaip moralė. Tamsa vienintelė verčia dar jausti kažką.

– Aleksandrai, aš… Prisimenu viską, – pradėjo Sofija paimdama stiklinę iš spintelės ir įsipildama vandens. Drebančia ranka ji priglaudė stiklinę prie lūpų ir padarė nedidelį gurkšnį. Ji niekada negalės pamiršti motinos verksmus kiekvieną vakarą, amžinai alkoholiu smirdantį tėvą ir brolį, kuris negrįždavo namo naktimis bijodamas užtikti girtą vyrą. Ir jeigu su Sofija tėvas elgėsi gan ramiai, tai Aleksandrui jis jautė nepagrįstą pyktį ir pasišlykštėjimą. Ne kartą pakeldavo ranką prieš vaikiną, siekdamas pamokyti, kaip elgtis su vyresniaisiais. O gal tiesiog norėjo išlieti agresiją. Jis nebuvo kvailas, mėlynes palikdavo ten, kur žmonės nepastebėtų. Sofija iki šiol abejoja, ar motina buvo bent jau nutuokusi apie tai. Kartais kaltindavo save, jog niekam nesakė, tylėjo, ir tik stebėjo, kaip Aleksandras vienas bando susidoroti su visa neapykanta. Bet jis visada sakė, tai ne jos reikalas. Ir liepdavo nelįsti. Kiekvieną kartą, kai Sofija bandė pasikalbėti, girdėdavo tik viena: „ Tylėk ir lauk.“ Ji niekada neklausdavo, ko laukti, bet paklusniai tylėjo. Aleksandras buvo vyresnis. Jis visada buvo jos pusėje ir mergina irgi norėjo palaikyti brolį savo sprendimu.

Kol vieną dieną neužtiko jį pusgyvį vonioje šlapiais plaukais, paraudusiomis akimis ir vos gaudantį orą. Tėvas girtas spardė drabužių spintą miegamajame. Iš jo burnos išsprūsdavo visi įmanomi keiksmažodžiai ir net grasinimai. Tą akimirką Sofija nieko nelaukdama ištempė vos sugebantį stovėti brolį iš vonios ir griebusi jo kuprinę įmetė pirmus po ranka pasitaikusius daiktus. Aleksandras stiklinėmis akimis paėmė rankšluostį nusivalydamas veidą ir sustingo koridoriuje žvelgdamas į susirūpinusią seserį. Motina buvo keliems mėnesiams išvažiavusi į užsienį pas savo tėvus, todėl jeigu kažkas nutiktų, ji, greičiausiai, dar ilgai apie tai nesužinotų. Nors, kartais atrodė, kad ji tik apsimeta. Bando išlaikyti nesamą šeimą, bijo likti viena, kaip dauguma moterų.

Aleksandras prunkštelėjo ir numetė rankšluostį į šalį apsiausdamas batus. Jam nerūpėjo, kur jį tempė sesuo. Jis vis dar jautė stiprius pirštus, laikančius jo kaklą ir atimančius orą, neleidžiančius padaryti nė vieno įkvėpimo. Šaltas vanduo garsiai užpildė kriauklę ir Aleksandras daugiau negirdėjo nieko. Ausys prisipildė vandeniu, akys degė, o mintys susimaišė. Tokia jo pabaiga? Jis net liūdnai šyptelėjo, kai tėvas trumpam paleido jį leisdamas kvėpuoti, tačiau pamatęs vaikino išraišką, tarsi norėdamas ją visam laikui ištrinti, pirštus suspaudė stipriau ties gerkle ir visa galva paskandino į vandenį rėkdamas apie jo neišauklėjimą.

Aleksandras nebuvo įsitikinęs, kiek laiko praėjo. Galva svaigo, akyse temo, todėl jis vos gaudė tėvo žodžius. Kažkurią akimirką vyras tik pastūmė žaliaakį prie vonios ir šaltai jį nužvelgęs grįžo į savo kambarį nekreipdamas jokio dėmesio į atėjusią dukrą.

Sofija paskambino tetai paprašydama leisti jiems pasilikti pas ją nakčiai ir moteris maloniai juos priėmė. Aleksandras visą vakarą sėdėjo prie televizoriaus giliai susimąstęs. Jis nebuvo alkanas, bet nenorėdamas kelti dar didesnio triukšmo kartu su seserimi atsisėdo prie virtuvinio stalo šakute kabindamas salotas. Šalia gulintis telefonas pyptelėjo pranešdamas apie atėjusį pranešimą, kas buvo keista, nes visi, kas turėjo jo telefono numerį, sėdėjo šiame kambaryje… Beveik visi…

Tai buvo pirmoji jo gauta žinutė nuo tėvo. Blaivioje tikrovėje jiems puikiai sekėsi ignoruoti vienas kito egzistavimą. Vaikinas padėjo šakutę ir atidarė pranešimą permesdamas jį akimis ir nesusilaikydamas nusijuokė per visą butą alkūne atsiremdamas į stalą ir susiimdamas už burnos.

„ Man baisu. Prašau, grįžk.“

Maldavimas, neviltis, baimė. Aleksandras tik numetė telefoną į šalį ramia širdimi grįždamas prie vakarienės. Sesuo dar kurį laiką klausiamai jį stebėjo, bet greitai numojo ranka nežymiai šyptelėdama. Ją džiugino brolio emocijos. Paskutiniais metais ji retai kada matydavo jį besijuokiantį.

O ryte jie sulaukė skambutį ir prašymą atvykti nustatyti mirusiojo tapatybę bei duoti parodymus.

O juk tu galėjai jį išgelbėti.

Sušnibždėjo balsas pasąmonėje, bet Aleksandras tik pats savęs paklausė, ar būtų verta. Jie nebuvo tėvas ir sūnus. Juos nesiejo niekas, išskyrus bendrą pavardę.

– Tu pats man tai sakei, – sau po nosimi teištarė vaikinas nežinia į ką besikreipdamas. – Tai tavo valia.

Ir išėjo iš virtuvės palikdamas Sofiją vieną su neišsakytomis mintimis. Šiandien jie palaidojo tėvą, tačiau Aleksandrui buvo vis vien. Jis jau seniai nieko nejaučia.

– Drambliukų sergėtoja