Saulėtomis pavasario dienomis, sėdėdama ant suoliuko kur nors viename iš tų jaukių ir nedidelių miesto parkų, aš mėgstu stebėti žmones. Nesu fotografė, bet stengiuosi žvilgsniu užfiksuoti praeivius, nuspėti jų nuotaikas, jausmus, pažvelgti giliau, nei tai sugeba padaryti fotoaparatas. Ir nors tai tik spėlionių žaidimas, laikui bėgant tai tapo daugiau nei gan juokingu laiko praleidimu. Kuo ilgiau analizuodavau praeivius, tuo dažniau pastebėdavau pavienius liūdnus, o gal tiesiog vienišus žmones. Jie lengvai išsiskirdavo iš minios savo slegiančia išvaizda: liūdnu veidu, tuščiomis akimis, greitu, lyg mechanizmo programuojamu žingsniu. Tokių žmonių aprangą dažniausiai gaubdavo tamsios spalvos, jie nepastebėdavo pavasarinio gamtos grožio, jei negyveno dabartyje, o tik sklandžiojo giliai savo mintyse, kurioms nebuvo lemta išvysti šviesą. Šie žmonės  šilčiausiomis pavasario dienomis skleisdavo šaltį, bet tuo pačius ir neskleisdavo nieko. Žinoma, nežinojau šių nepažįstamųjų gyvenimo istorijų, o mano įžvalgos buvo tik spėlionės. Ilgainiui vis bandydavau suprasti, kas galėjo juos privesti prie tokios būsenos ir tuo pačiu bandžiau įsiklausyti į save. Juk buvo momentų, kai ir aš taip atrodžiau – buvau giliai pasislėpusi savo mintyse ir savo mažame vidiniame pasaulyje, jaučiausi tuščia ir šalta. Taigi, bandydama suprasti tuos liūdnų veidų žmones, tuo pačiu bandžiau atsakyti į klausimą, kas mane tam tikrais gyvenimo momentais versdavo jausti ir atrodyti panašiai. Atsakymą radau ne iš karto, bet jis buvo trumpas ir aiškus. Mane dažnai kankindavo gailestis dėl praeityje padarytų klaidų. O gal aš tokia buvau ne viena?

Laiškai. Gal banalu, o gal romantiška, bet mane jie visada labai žavėjo, tik niekada neturėjau kam jų išsiųsti. Taigi, sėdėdama ant to paties parke esančio suoliuko sumąsčiau, kad noriu parašyti laišką tam nepažįstamajam, tam liūdnam praeiviui, bet kam, kas tik rastų jį palinktą čia. Tiesiog norėjau parašyti trumpą laiškelį su žinutę, kurios galbūt kažkam tuo metu taip reikėjo, kuri galėjo padėti, bet taip ir nepasiekė savo gavėjo. Tai žinutė,  kurios negalėjau išsakyti balsu, bet kurią taip norėjau, kad kažkas perskaitytų. Galbūt perskaitytų ir užmirštų, galbūt perskaitytų ir paliktų, kur rado… Man nereikėjo atsakymo, aš tik norėjau tikėti, kad tie laiške išsakyti žodžiai pasieks tinkamą žmogų ir galbūt padės jam, nors taip niekada ir nepadėjo man…

Mielas gavėjau,

Rašau šį laišką Tau. Tikriausiai ši žinutė lemtingai turėjo tave pasiekti. Taigi, perskaityk.

Niekada nesigailėk. Kad ir kaip būtų sunku, nesigailėk dėl praeities, dėl padarytų klaidų, neteisingų sprendimų, neišsakytų žodžių ar jausmų… Taip pat nesigailėk dėl to, ko negali pakeisti. Geriau jau imti ir tikrai pabandyti kažką pakeisti: parašyti, pasakyti, pripažinti ar prisipažinti. Nereikia savęs riboti gailesčiu. Praeitį palikime ramybėje. Tai buvo pamoka, galbūt skaudi, bet tikriausiai naudinga…

Tau ir tik tau,

Tavo…

– Mėlyna