I am walking alone on these paths again,And in my thoughts, a cup of cold coffee left in the kitchen.Once we were children too, do you remember?Trying not to miss the train we were running through the rain. I am going, looking for this line.There … Skaityti toliau: Notes in the metro #1
Anksčiau jis turėjo daug daiktų. Neužtekdavo ir dviejų lagaminų, kad sudėtų reikalingiausius dalykus: šimtas tuščių užrašinių, kelias dešimt neskaitomų knygų, niekada nedėvėtus drabužius ir vitaminus, kuriuos vis pamiršdavo išgerti. O fotoaparatas likdavo stalčiuje rinkti dulkes. Bet metai po metų, kelionė po kelionės. Užrašinės vis rinko … Skaityti toliau: Daiktai
Aš pamenu šias gatves. Šiuos kelius, šiuos žvilgsnius, šias idėjas. Vietą, kur turėjau šeimą, kur turėjau svajones... Tiltas ir šviesos, atsispindinčios nuo vandens paviršiaus. Pažvelgiu į atvaizdą – blyškus. Tyliose bangose atrandu ramybę. Žvilgsnis į šį nepaprastą gyvenimą. Yra idėjos, kurioms aš ištikima. Ir tik … Skaityti toliau: Aš?
Sniegas krito užklodamas visus kelius. Tamsoje mirgėjo keli žibintai, apšviesdami senąją aikštelę. Žmonės palieka čia savo automobilius ir nebegrįžta. Susmerdijęs metalas, išpūsti ratai, sudaužyti langai. Viskas aptverta vos besilaikančia tvorele, pro kurią benamiai lengvai praeina vidun ieškodami, kur pasislėpti nuo šalčio. Senas pastatas, primenantis užmestą … Skaityti toliau: Paklydęs tarnas
Apskritai žodis simbolis yra techninis graikų kalbos žodis, reiškiantis atminimo šukę. Pirmiausia, meno kaip simbolio sampratai paaiškinti yra pateikiamas Platono dialogo „Puota“ pavyzdys. Sakoma, jog kadaise žmonės buvo apvalios būtybės, netinkamu elgesiu užsitraukusios dievų rūstybę ir buvusios perpjautos perpus, todėl nuo to laiko kiekvienas ieško … Skaityti toliau: Menas kaip simbolis
Raudonos suknelės, montažas, falsifikacija. O kaip dažnai žmogus susimąsto apie banginių mirtį? Kiekviena istorija turi įžangą. O čia mano pradžia. Sėdėdama ant suoliuko žvelgiau į gatvės vidury stovintį fotografą. Jo permirkę tamsūs plaukai prisiglaudė prie skruostų ir kaklo, bet nejudėdamas vyras pro objektyvą stebėjo … Skaityti toliau: Fantasmagorija
Unikalusis, ei, unikalusis!Tu negirdi mano balso? Na? „ Girdžiu aš. Nesuprtau, ar į mane čiaKreipiesi. Ant uodegos nelipk!“ Taip, į tave, tu vienintelis Unikalusis, -Ir kūrėjas, ir poetas. „ Žmonės davė man kitą vardą.Sliekas aš. Ir vadink mane taip.“ Unikalusis! Užtenka marazmo!Tu Drakonas esi, ne … Skaityti toliau: Neskraidantysis III
Unikalusis, kur tu dingai?Kodėl dulkėmis aprėptas?Girdėjau, nusėdo poetinė ugnis,Liūdnas žvilgsnis, nuotaika mirus.Ei, besparni, perskaityk gi man…Kaip, nerašai? Prasmės nematai?Nyksta talentas purve.Nė vieno ženklo minties? „ Aš dabar beveik tik sliekas,Dieną ir naktį rausiuosi žemėje.Sunku žmogui laukuose vargti,Štai ir pašaukimas mano.Aš juk stiprus. Galiu viską!Mane giria, … Skaityti toliau: Neskraidantysis II
Unikalusis, puslapių nedegink,Kurie eilėmis vėjo nešami.Sieloje tu – tobulasis paukštis,Tikrovėje nė kiek neskraidantysis. Tu talentingas, didžiuokis,Ir kam dėl kvailumo liūdėti?Mes su tavimi seniai jau ne vaikai,Laikas kalbėti atvirai. Ei, ugnį ryškią savo pagesink!Nepyk, būk gi rimtas.Na, neturi sparnų, na kas tau, gaila?Neįprasta, nors ir nelengva. … Skaityti toliau: Neskraidantysis I
Užvirus arbatinukui Aleksandras įsipylė juodos arbatos; keli vandens lašai pateko ant rankos skaudžiai nudegindami šviesią odą. Bet vaikinas lyg to nebūtų pastebėjęs neįskaitoma išraiška įbėrė cukraus ir atsisėdo prie stalo garsiai šaukšteliu trankydamas į puodelio kraštus. Jis mąstė apie viską ir apie nieką tuo pačiu. … Skaityti toliau: Šaknys
Dramblotas. 