Sveiki atvykę į pelkynus, kuriuose rūgsta dumbliai ir seni žuvų kaulai. Viliuosi, rasite tai, ko ieškote. Tik pabandykite nekvėpuoti. Kitaip apalpsite, įklimpsite ir uždusite. Sėkmės! Paklausite, kodėl leidžiu jums klampoti per pelkynus, o nenuvedu prie gražios alėjos, kur kvepiančios alyvos apsaugotų nuo kaitrios saulės savo jaukiu pavėsiu? O todėl, kad nepamatęs purvyno neįvertinsi ir pačios alėjos. Dar ir dėl to, kad pati branginu abi puses: šlifuotą ir visiškai neapdirbtą. Man atrodo, kad tik pasimurdžius minčių pelkynuose – tarp visos tos buities, žmonių, sapnų nuotrupų, slypi ir vis tebekvėpuojanti gyva mintis, kuri nori ištrūkti, bet ją reikia prisijaukinti. Seniai bemačiusi dienos šviesą ji baikšti ir lyg ežiukas susiriečia į kamuoliuką, kurį sunku įžvelgti tarp nukritusių lapų. Atpažįsti tada, kai įduria aštriais spygliais: „ Ei, žiūrėk, kur eini!“ Tada supranti, kad neišreikštos mintys gali spygliais įdurti taip negailestingai, kad nebežinai, tau jų gaila ar tu jų nekenti. Kartais galvoju apie mintis, kaip apie atskirus gyvuojančius objektus. Lyg jie nepriklausytų man, o gyventų savo gyvenimą, karts nuo karto bandydami prasiskverbti į kieno nors sąmonę. Štai, žmogelis sėdi galvą nunarinęs ant suoliuko parko pašonėje. Atrodo, lengvas kąsnelis, vos minčiai prisistačius, ji pateks tiesiai į minčių realizavimo mašiną. Gal būna dar taip, kad mintis sklando sau ir niekaip neranda, kas čia ją priimtų į savo galvą, tai tuomet įlenda kokiam vaikui, nes šie tai išvis imlūs bet kam. Tuomet suaugę baisiai nustemba, iš kur pas vaiką tokios idėjos ir tokie žodžiai? „ Mes juk jo taip tikrai nemokinom!“ O mintis tik kikena, lyg iškrėtusi kokią išdaigą ir jai diena užskaityta. Kas, jei mintys tikrai gyvena savo gyvenimą, o mes, padarai su smegenimis, esam tik terpės joms gyvuoti. Būtų nekeista, kodėl žmonės per tūkstantmečius kartoja tas pačias klaidas ir susiduria su tomis pačiomis dilemomis, arba grįžta prie tų pačių išvadų. Kas, jeigu mintis nemirtinga? Rene Deskartas dabar baisiai nesutiktų, juk mintis yra vienintelis įrodymas, kad egzistuojam! „ Cogito, ergo sum!“- šauktų, numesdamas ilgus plaukus atbula ranka, ir staigiai susigėstų, kad taip užsiplieskė.

Pilu tai, kas šauna, kas prašauna pro galvą. Liaudiškai tariant, geriau nesijoti grūdų nuo pelų. Čia aš apie mintis. Nes man atrodo, kad mes dažnai esam per daug kritiški, o sąmoningas atrinkinėjimas kartais gal net suklaidina. Gal stereotipai jau taip suformavo mūsų pasirinkimus, kad nebejaučiame, kai pelais palaikom aukselį. Kartais taip žaviuosi vaikais! Nupiešę bet kokią marmalynę, jie pasididžiuodami atneša parodyti tėvams, o šie tuo tarpu tik bando spėti, žmogus ten ar šuo, kad tik nesuklystų. „ Oi, kaip gražu“ – , yra saugus atsakymas. Kas gražu? Kurioj vietoj gražu? Vaikui visai nesvarbu. O ir tėvai išsisuko nuo analizavimo kančių, suprasti, kas ten pavaizduota. Bet vaikas dar nemoka lyginti, dar nėra sugadintas šios žiaurios tikrovės, kur gražu yra tik tai, kas priimta visuomenėje. Ir atrodytų taip lengva gyventi. Nesvarbu, kad vaikas visai dar nesupranta, kas vyksta kitų galvose. Taip, kaip sako, taip ir yra. Įdomu matyti, kai vaikai išmoksta meluoti. Tuomet jau supranta, kad žodis turi galią. Galią, kurią ne visuomet naudojam geriems tikslams. Ir dar ką išmoksta, kad jų minčių niekas nežino, kaip ir jie kitų. Tai galima nuslėpti tikruosius motyvus. Tuomet ne tokie jau jie ir angeliukai. Greičiau maži velniukai nekaltom akelėmis. Bet ką aš čia apie vaikus. Tik bandau suprasti, kaip išaugam va tokie, kokie dabar esam. Kiekvienas.

Taigi, sakykim mintis vis dėlto gimtų mūsų galvose. Va tose smegenyse, kurias taip tiriam, bet išties tiek daug ten nesuprantam. Ir galėtum nagrinėti iki mažiausių neuronų, atomų, dalelyčių, kada gi ta mintis kažkur susiformuoja. Bet niekaip negalėtum ištirti, kaip žmogus tą mintį patiria. Qualia – subjektyvus potyris, kurio, turbūt, niekada neperprasim, nors net į Marsą išskristumėm ir ten pradėtumėm auginti saldžias bulves ir apelsinus. Aš ir anksčiau pagalvodavau, tai kaip ten yra, ar kiti gali jausti tą patį, kaip ir aš. Arba matyti tokias pat spalvas… Skoniui visi turi prioritetus, tiesa? Tai kaip galima vadinti kažką skaniu, jei kitam tai neskanu. Ir dar nežinojau, kad psichologai ir filosofai irgi laužo galvas tokiais klausimais. Ir tokią dar sąvoką priskyrė. Kas patikėjo, kad raudonos spalvos iš tiesų nėra. Kaip ir tavo ištarto vardo garsas visai neegzistuoja. Viskas tik iliuzija. Smegenys tik žaidžia tokį žaidimą, visai nesupažindindamos mus su taisyklėmis. Tas žaidimas – paprastas. Tikrovė yra tik viena – ta, kurią matom ir galim paliesti. Garso ar spalvų egzistavimas priklauso tik nuo to, ar turi smegenis, kurios sugebėtų tokius reiškinius paversti į pojūčius. Štai, kam nelemta matyti spalvų, tas išties mato tikrą pasaulį. Be jokių smegeniškų triukų. O kas negirdi, tas žino, koks tylus mūsų pasaulis, kuriame tiek daug neinterpretuotų vibracijų keliauja nuolatos ir visur aplink mus.

Vis plaukioju šituose apmąstymuose, nors ir negaliu suvokti savo potyrių būties. Ir galiu kartais net nejausti, jei negalvoju, nors iš tiesų niekur nedingsta biologiniai reiškiniai. Jiems visai nereikia, kad sąmoningai diriguotumėme visai tai kūno mašinai. Kad ir, pavyzdžiui, dabar mano kojos šąla tame tarpe, kur baigiasi kelnės ir prasideda kojinės. Apie tai nežinojau, kol neatkreipiau dėmesio. Kada pradėjo išvis tas šaltis būti šalčiu? Tik tuomet, kai tai įsisavinau, ar tuomet, kai mano neuronai ten jau rėkavo, kad pagaliau apsimaučiau nors kartą ilgesnes kojines, juk nebūtina savęs kankinti. Aš savęs ir nekankinu. Tešąla tie klykiantys neuronai, patys kalti, nėra čia ko ir isterijų kelti. Ir sėdėsiu sau kaip sėdžiu, nes dabar rašau labai svarbią mintį, kuri staiga nuo manęs pabėgo. Aš juk beveik jai daviau sceną, galėjo visu gražumu sau šokti baletą ar ten žongliruoti. Ką tiktai nori… Tik nepabėk, prašau. Aš nenoriu būti be minties. Man tada taip tuščia ir nejauku. Viskas. Principingos tos mintys. Kai nori, tai jų niekaip neprisišauksi, nors ir trimitą pūsk ar raukis plaukus. Ir neatbėgs jos, kai tau jų reikia. Bet kai jau ruošiesi eiti miegoti ar pagaliau pasimokyti, tai jos šoks kadrilį per visą galvą, kol tu jas prakeiksi. Įdomūs tie santykiai su pačiu savimi, su savo mintimis… O gal visai ir ne savo.

Dabar giliai įkvėpkit, nes pelkynų tvaikas jau baigia išgaruoti. Liekate tik jūs ir tos nelemtos mintys.

-Juditonomija