Bjauri pirmadienio popietė ir drėgnos autobuso sėdynės – „ jau geriau eičiau per tą lietų“. Žiūriu pro langą, ilgėdamasi to šiltų patalų jausmo, kuris mane lydi nuo pat ryto, ir padėjo iškęsti dar vieną dieną mokykloje. Šis jausmas yra mano vienintelis draugas, kuris man primina, kad kiekviena diena turi pabaigą, tad ir ši ateis. Dėkinga aš jam, bent jau nesijaučiu vieniša, kai skaičiuoju sekundes iki pertraukų pabaigos.

„ – O, jau tuoj ir mano stotelė“, – seniai pastebėjau, kad šie žodžiai jau nebekelia jokio entuziazmo, o tiek laukiau šio momento, bet net ir jis jau nebesuteikia jokio stimulo, kažkaip norėčiau, kad ši kelionė autobusu nepasibaigtų, o ir atsistoti atrodo sunku.
Atsidaro autobuso durys ir šio kūno juslės dar kartą primena šią tuščią egzistencijos bedugnę, kuriai nesu pasiruošusi. Dedu koją į balą, kad ji visiškai sušlampa, ir einu link perėjos. Girdžiu, kaip mano batas daro tą juokingą garsą, kai koja yra permirkusi – bet man nė motais. Sustoju, apsidairau, jei ne ta raudona šviesoforo spalva, pasaulis atrodytų visiškai bespalvis. Stoviu kuo arčiau prie gatvės, kad pajusčiau tą jėgą, kurią sukelia sunkvežimis, pralėkęs pro mane, ir įsijungia tas balsas, kuriam smalsu sužinoti, kas būtų, jei dabar žengčiau tą vienintelį žingsnį:

Tik vienas žingsnis, tik vienas, ir prasidės baigtis. Ar tu bijai? Keistai skamba, ar gali kažkas prasidėti, jei tai baigtis? O jeigu baigtis – tai baigčių baigtis? Koks skirtumas, vis tiek nesužinosi. Tas vienas žingsnis ir tamsa, niekas, nežinomybė, tuštuma, praraja. Viskas, ką sukūrei per šią egzistenciją, paskęs ir išnyks tamsumoje. Ar tau gaila? Baigtis visų laukia, taip pat ir tavęs, ir ji pasiims viską su savimi. Vieną dieną saulė mirs ir kartu į mirtį nusives Žemę. Mirties neišvengsi. Taip yra, taip turi būti. Visatoje klaidų nėra. Tu nešioji mirtį lyg savo šešėlį, kaip ir savo demonus, o mirtis ir tavieji demonai yra geriausi draugai. Nugalėti mirtį, reikia susidraugauti su ja ir taip nebebijosi, suprasi, kad ji neegzistuoja. Pažink tą baisią būtybę: aukštą su juodu apsiaustu ir gobtuvu, kuris slepia veidą, ir dar turi dalgį, o gal ji nėra tokia baisi, kokia atrodo? Kaip sakoma: „ Nespręsk apie knygą iš viršelio.“ Pažink mirtį ir sužinosi, kad tai visai ne mirtis, o pradžia, – pradžių pradžia. O nuo tada, kai pažinsi, nors ir nešiosi mirtį kartu su savimi visą gyvenimą, ji tavęs nebegąsdins, o primins: „ Aš laukiu tavęs, mielas drauge, skaičiuok sekundes ir nešvaistyk nė vienos.“ O tuos demonus, kuriuos taip pat nešioji kartu, – pažink ir juos, bet neleisk jiems draugauti su mirtimi, nes ji negali atskirti tavęs nuo tavo demonų. Tie demonai visada bus su tavimi, jų negali sunaikinti, o tik susidraugauti. Pažinus juos, tavęs jie nebevaldys, o tu valdysi juos savo naudai. Jie žinos, kas yra „bosas“. Nebeatiduok šios galios niekam, baigtis yra saugi.

Pakratau galvą ir grįžtu į realybę. Žalia jau bligsi, greitai perbėgu gatvę, kol dar mašinos stovi, ir sulėtinu žingsnį – saugu, bet mintys apie rytojų jau pradėjo persekioti.

-Zylė