Kelionė baigiasi, kada žmogus paprašo.
To nei gabiausias plunksnos meistras neaprašo,
Nei sumaniausias debesų karalius nenustato –
Gyvasis pats savo lemties paminklą pasistato.

Paminklas gali būti ir akmuo, ir karšta ugnis
Ar net trapus tarsi neginčijama žmogaus būtis,
Tačiau svarbiausia žmogui – žymę po savęs palikti,
Tada neabejodamas jau gali jis ramiai numirti.

Tiesa, kad amžiais puošti darbus jau nebemadinga
Ir kad absurdo dekoracijos dabar kaip niekad pinga.
Tik rezignacija vienatvės draugė, akyse sumirga,
Kada pateka mėnuo ir galia kietai įminga.

Visiems gūdi naktis, o mums dar gali saulė šviesti!
Sunkiausia tik, ko gero, saldžią baigtį prisikviesti…
Ir dar surasti, kokią apskurusią staltiesę patiesti,
Viešnia ši nesiims bet kokių malone apkrėsti…

Tokiai blogybe, laimei, išrastų vaistų nėra,
Veikėjas sveikas, iki kol gyva jo maniera.
O kai išnyksta ji ir dulkių kvapo prisipildo vėl sfera,
Griūva žmogaus tvirčiausia gipso aptvara .

Tai tiek, gyvasis, tenorėjau šiandien tau atskleisti –
Tik neskubėk, sustok, neverta, negalėsiu atsitiesti.
Geriau pabūki nuolankus tu tam, ko negali pakeisti.
Ar ne šiais žaislais tu žmonija bandei sužaisti?

-I.G.