Būti siela. Tikriausiai, tai nesudėtinga. Vertėtų atsiskirti nuo sistemų, tūkstančio įtakų ir ramioje, necivilizuotoje Žemės planetos vietoje save pasigimdyti iš naujo. Galbūt po to net naują balsą įgyčiau, savo atgimusios sielos.
Kaip labai norėčiau viską išmokti iš naujo – susikurti naują gyvenimo būdą, kuris nebūtų vietoj manęs sukurtas kurios nors įskiepytos kultūros.
Galiu jį vėl ir vėl lipdyti ir šiuo gyvu momentu. Ši galimybė nėra atimta ir, tikriausiai, niekada nebus atimta. Turime pasirinkimo valią.
Moteriškoji ir vyriškoji kultūra, savęs paieškos ir raiška per ją.
Keista, kad būtent dėl šios kultūros žmonės kartais tampa labai pasimetę.
Paauglystėje visiškai nežinojau, kaip būti mergina. Domino keistos veiklos. Graffiti, gatvės kultūra.
Riedėjau riedučiais, vėliau longboard‘u. Po to visiškai pasinėriau į meną. Pradėjau lankyti dailės mokyklą. Labai mėgau dažais suteptas rankas. Keistas pomėgis jas tokias turėti. Kartais bandydavau nusilakuoti nagus, tačiau niekada nepavykdavo jų lygiai nulakuoti. Pykdavau, kad man, kaip menininkei, nulakuoti nagus – neįmanomas iššūkis. Meninio polinkio metu mano dėmesys buvo sutelktas į filosofiją, prasmės ieškojimą, o vėliau ir religinių tiesų supratimą. Tuomet, kai mainstream kultūros sekėjai bandydavo pirmus cool kartus: svaiginimąsį sintetiniais būdais, šokį trankios muzikos atmosferoje, pirmų santykių pradmenis, feminin ir masculin energijų plėtojimą, tuo metu aš siekiau perskaityti Bibliją, atrasti gyvenimo prasmę krikščioniškoje kultūroje ir laimingai, skleisdama ir visais kitais būdais praktikuodama religiją, tikėjimą, ketinau gyventi, tikriausiai, laimingiausią gyvenimą. Nepaisant ketinimų, buvau nusivylusi paauglė (na, tai nėra išskirtinis atvejis tokiu sudėtingu žmogaus metu). Mirties nebijojau, o gyvenimui visgi prireikė didesnės prasmės nei sėkmės ir karjeros kultūra galėjo suteikti jį išgyventi, tad savo kelyje norėjau turėti aistrą, kuri teiktų ryžto juo keliauti. Galbūt iki šios dienos praktikuočiau krikščioniškąjį tikėjimą ir visiems sutiktiesiems apie tai nuolat kalbėčiau, jei toje kultūroje būčiau nesutikus moteriškumo ir vyriškumo sampratų. Visgi jos buvo pasenusios, senų patriarchalinių laikų.
Vyras – tai Kristus, moteris jam paklusni; o moteris – tai Kristaus bažnyčia, vyro pareiga – ją mylėti. Krikščionių bendruomenė nubrėžia dvi pareigas, kurios skirtos moteriškajai ir vyriškajai kultūrai, pareigas, kurios padalija visuomenę į dviejų vaidmenų spektaklį. Nenorėjau tame spektaklyje vaidinti.
Nenorėjau vildamasi išsaugoti savo energiją, kuri neprivalo tarnauti kuriai nors iš tų dviejų vaidmenų. Norėjau labiau pažinti savąją ir jos polinkius. Juk nebūtinai dėmesys turėtų nuolat būti nukreiptas į išorę – pažįstame pasaulį ir per savąjį kosmosą.
Ėmė nepatikti krikščioniškos taisyklės. Atsitraukiau nuo jų, kad pažvelgčiau kitu rakursu. Nepatinka man jos iki šiol, kad ir kokiu rakursu žvelgčiau. Turiu pakankamai kūrybiškumo skleisti ne kito energiją, o savo. Visa tai nesunku ir manau, kiekvienas galėtų. Jauni žmonės galėtų mažiau eikvoti jėgų makiažui ar sportui, kad būtų drąsesni atskleisti savo originalumą.
Kaip gražu kartais susivėlę plaukai, keistumas, nepadažyto veido mimikos, laisvos, bebaimės, akys, natūraliai suplyšę džinsai, knygos rankose, braškių uogienės dėmės ant megztinio, gyvenimą mylinčios šypsenos, GYVUMAS.
Būti siela. Tikriausiai, tai nesudėtinga. Vertėtų atsiskirti nuo sistemų, tūkstančio įtakų ir ramioje, necivilizuotoje Žemės planetos vietoje būti siela.

–Dirižablis