Šiandien perskaičiau Psalmėse : Žmogus – tik kvapas. Ir iš tikro, pagalvojau. Įdomu, koks mums atrodo ilgas tas mūsų gyvenimas, tačiau jis toks trapus ir palyginti tokia nedidelė dalis laike. Ką jau kalbėti, jei tas laikas lyginamas su visu planetos amžiumi, ar bent jau paimkim kažką artimiau. Štai, kad ir medžiai, jei jų neiškertam, ar nesudeginam, jie pragyvena mūsų prosenelius. Ir mes švaistom savo laiką, dirbam nuo ryto iki vakaro, kad užsitaupyti, kažką pasistatyti, kažko pasiekti. Juokingai daug plušam nežinodami, kas bus po mūsų. Juk mums po mirties viskas pradings. Nieko nepasiimsim. Suprantu, kad jei žiūrima į šį gyvenimą, kaip į vienintelę galimybę, vienintelį šansą, turim išnaudoti jį. Arba atvirkščiai, kam vargti, jei vis viena viskam ateis galas? Ir toliau, toje psalmėje Dovydas skundžiasi, kad jam jau nebemiela gyventi, mat jis atsisakė visų džiaugsmų ir malonumų, liko tik skausmas. „Duoki žinoti kiek man dar liko dienų nugyventi.“ – prašo Dievo jis. Šis klausimas yra pamėgtas filosofų mėgėjų, ar motyvacinių kalbėtojų, kartais mokytojų ar dvasininkų, tik suformuluotais šiek tiek kitaip: „Ką darytum, jei žinotum, kad tau liko gyventi tiek ir tiek dienų?“. arba „Ką darytum, jei žinotum, kad rytoj mirsi?“. Šitas toks žiauresnis, bet mintis ta pati. Ką tau duotų žinojimas? Nes dabar lygiai taip pat nežinai, ar rytoj ar po kelių mėnesių, metų dar gyvuosi. Tačiau iš bendros savo patirties, dar nepatyrę mirties, jos ir nesitikim. Ji mums atrodo taip toli, kad neverta nė apie ją mąstyti. Tiesa, kiek kitaip apie ją mąstome, kai susiduriam akis į akį su mirtimi, kai suserga artimas ar kai per plauką išvengiam incidento. Kiti sau net mėgsta priminti apie gyvybės trapumą ir leidžiasi į adrenalino paieškas pavojingose sporto šakose, nuotykiuose ar kare. Bet kasdieniai mūsų veiksmai tik ir koncentruojasi į ateitį. Mokomės, kad gavę diplomą, galėtumėm dirbti. Dirbame, kad mėnesio gale sulauktumėm atlyginimo. Sportuojam, kad vasarą turėtumėm gražesnį kūną. Apsiperkam žiemos sezonui, kai dar nežinom, ar bus ta žiema, ar tik užsitęs ruduo. Būtų nepatogu rūpintis vien tik šia diena, nes netobulėtumėme, tam nebūtų reikalo. Tai patys susidarom aplinkybes, kuriose suplanuojame metus į priekį, ir mintis, kad tiek nugyvensim tampa tiesiog natūrali. Gamtoje, planuoti yra natūralu. Gyvūnai ruošiasi dauginimuisi, ruošia vietą savo jauniklaims užauginti, kaupia maisto atsargas sunkesniam laikotarpiui… Turbūt labiausiai gyvenimo laiko trapumą supranta drugeliai, kurie po ilgų augimo procesų, pagaliau išskleidžia sparnus. O kam? Tai vienai diena, ar kelioms, pasiskraidyti, jei dar nepatrumpins jų laiko, kokie išalkę paukščiai, varlės, arba drugelių kolekcionieriai. Ar kada pagalvojot, kad drugeliui ant jūsų nutūpti ir tiesiog patupėti yra didžiulė laiko gaišatis. Jei jie dar tik vieną diena nugyvens, tai kokia brangi ta akimirka. Gal tu buvai vienintelis žmogus, ant kurio tam drugiui teko patupėti. Ypatinga akimirka. Gražu.

Bet aš neapsimetinėsiu. Kad ir kaip norėčiau pasakyti, kad darau tai, ko nesigailėčiau, jei rytoj jau tektų atsisveikinti, meluočiau sau. Žinoma, kad gaištu laiką. Ir kartais save dėl to graužiu. Bet kai pradedu mąstyti, o kas būtų svarbiau nei viena ar kita, pasimetu. Na gerai, pavyzdžiui santykis su žmonėmis man svarbiau nei mokslas. Taip ir atsilieku su visom užduotimi ir skaitiniais. Bet kartais net ir būdamas su žmonėmis gali būti kažkur toli, arba pokalbiai gimsta tušti ir vėl jautiesi lyg švaistytum savo laiką. Žmogus – tik kvapas. Bet kodėl tada mums taip svarbu tie žmonės? Ir mes patys sau esame be galo svarbūs. Gal ne taip, kaip norėtumėm, bet juk vis ieškome, kas mums geriau, kas patogiau, maloniau, kas teikia daugiau džiaugsmo, ar kas atbukina nuo skaudžių jausmų, o gal kaip tik priverčia daugiau jausti. Ir taip gyvenam, balansuodami ties savęs menkinimo ar savęs sureikšminimo. Ir vis tiek rūpinamės ateitimi, nors dažną kartą esame bejėgiai kažką pakeisti. Ir atrodo, tas nerimas toks bereikšmis, jei suvoki, kad net negalėtum apčiuopti visų galimų rytdienos scenarijų. Juk apie viską neišmąstysi, viskuo nepasirūpinsi, visko neužtikrinsi. Tai kam dar nerimauti dėl to, ko gali nė nenutikti. Bet baimės taip ir kyla. Iš nežinomybės. Turbūt dėl to ir norėtų Dovydas žinoti, kiek dar liko jam čia kęsti. Kad po kiekvienos dienos galėtų sakyti sau, kad vis mažiau liko. Bet mes ir nežinodami tikslios dienos, galime nutuokti, kad kiekvieną dieną mums lieka vis mažiau laiko, nei turėjome vakar. Ir tokia tiesa. Esame nesibaigiančiame (iki dabar) mirčių ir gimimo cikle. Mes mirsim, o tą pačia sekundę gims nauja gyvybė. Ir jau tas mūsų nerimas dėl to, ką rytoj teks apsirengti, arba kaip baigsis tas serijų ciklas apie narkotikų prekeivį, jau visai bus nebesvarbus. O kas tuomet svarbu? Ar mūsų kančios šioje žemėje svarbios? O džiaugsmai? O kas svarbu tau ar žinai? O ar tai būtų tiek pat svarbu, jei gyventum dar savaitę, mėnesį, metus?

Žmogus – tik kvapas.

Kažin, ar praeis bent valanda, kurioje, mintys suktųsi tik apie dabartį. Arba bent jau nebūtų rytdienos rūpesčių. Menkas tas mūsų protas, be perstojo grumuliuojantis mintis, kurios visai nenaudingos. Ir prisiminti kasdieną, kad „nu aš tik kvapas“. That‘s it! Rytoj, turbūt, jau pamiršiu iš vis apie tai, kol kas nors nepaklaus „O ką darytum, jei ši diena būtų paskutinė tavo gyvenime? “ Turbūt vis vien galvočiau, kas bus rytoj, net kai manęs nebebus, tuomet juk vis dar gyvuosiu kitų mintyse, nors ir trumpą laiką. Bet ar tai svarbu? O ką iš tiesų reikėtų daryti, jei tai būtų paskutinis atodūsis? Nu ir užsifilosofavau. Tebūnie, šiandien ir vėl skaitysiu apie smegenis ir vesiu užrašus, kurie naudingi bus tik tuomet, jei nugyvensiu dar mėnesį. Tiek ir tos kalbos apie nežinomybę, amžinybę ar beprasmybę. Žmogus toliau darys tai, ką tikriausiai reikia. O ar tikrai reikia?

-Juditonomija