Vasara vis primena neišeisianti taip greitai ir užkuria savo kaitrą keliom dienom. Viena siela slenka žemės paviršium ir taip mąsto:

“Karšta, delnai lipnūs ir galva sukasi. Noriu įsilysti į šaldytuvą ir ten pratūnoti likusią dienos dalį. Kartais svajoju būti tokia mažutė, kad galėčiau plaukioti šaltam pieno indelyje. O eiti kur į ežerą nė kiek nesinori. Ten ir žmonių marios ir vaikai klykia, šunys loja, kažkam krenta plafkės o dar svylantys ir rudi kūnai tik primena, kad šią vasarą mano pilvas nematė saulės. Ir nors visas tas aplinkybes ignoruočiau – vanduo lyg arbata šiltas ir nė neatgaivintų. Ar gali būti, kad po šio priverstinio socialinio izoliavimosi atradau savyje tokią niurzgančią introvetę, kuri vengia didelių susibūimų, minios žvilgsnių ir to šurmulio? Ir baisiausia, kad mane erzina daug daugau dalykų. Nežinau, gal net ne oras čia kaltas. 

Mane pradėjo erzinti artimieji, draugai, gyvūnai ir atrodo viskas ką mėgau. Jei šalia manės valgo, stengiuosi atsiriboti nuo kramtymo, ryjimo, kandimo garsų, bet negaliu. Atrodytų specialiai gaudau tuos garsus ir erzinuos. Kai kas pradeda klausinėti, kaip jaučiuosi, ką veikiau, ar panašiai, aš visai nenoriu išiplėsti, tik vangiai išlemenu kelius žodžius. Nors viduje esu išsiilgusi bendravimo, mane tiesiog varo iš proto žmonės. Ir kodėl aš taip? Pabėgau daugiau nei savaitei nuo civilizacijos ir to nepakako. Tuomet pradėjo erzinti savas kūnas, kuris taip greit pavargsta, išalksta, suprakaituoja, skauda ir vis primena kokia silpna ta valia. 

Keista. Visokiausios smulkmenos dirgina psichiką, lyg mažas aštrus akmenukas bate. Net kai išsikratau tą, įkrenta kitas ir taip be galo. Jau lengviau būtų suskaičiuoti dalykus, kurie neerzina, nei tuos, kurie vargina.“

Tokias mintis grumuliodama ir eidama dulkėtu žvyrkeliu namo ji nepajuto, kaip praėjo vieną posūkį. Atsipeikėjusi, žinoma, susierzino, turbūt kaltas tėtis, nes iš jo paveldėjo šį neapdairumą. Beeidama atgal ji staiga suglumo, lyg būtų išvydusi Salvadorą Dali tepliojantį skutimosi putas ant vargšo skruzdėtos. Tačiau ji nieko panašaus nematė, o jei kas užsimintų apie betkokį garsų menininką, ji greičiausiai dabar tik paniekintų tą desperatišką norą sukurti kažką, ko žmonės dar neregėjo ir ją tas erzintų. Bet kodėl ji taip suglumo galim atasakyti tik vėl prasikasę į jos sąmonę:

,,Taip! Ir kaip aš galėjau būti tokia akla! Šitiek metų iššvaisčiau… Juk kažkada turėjau susivokti. Ne ten, ne ten pasukau. Ir jei anksčiau būčiau susivokusi, dabar netektų kęsti šito egzistencinio erzulio. O aš buvu tokia kvaila. Nė karto nekvestionavau, kur link einu. Ir štai praleidžiu tą posukį, kuris buvo vienintelis nukrypimas. O aš jo nė nepastebėjau. Taip. Dabar pabandykim prisiminti, kada galėjau jį pražiopsoti. Ar jis pasirodė jau mokyklos laikais? Gal tuomet, kai fotografijos būrelyje jautė tą jaudulį. Na tada, kai visas pasaulis atrodė atsivėrė kitomis figūromis, kai šešėliai tapo didieji menininkai ir tinkama akimirka – palaima? Kažin. Turbūt tai buvo tik trumpalaikis susižavėjimas. O kaip gi tą kartą, kai neaiškiam projekte visus mustebinau išrinkdama ir pritaikydama geriausias iliustracijas minčiai išreikšti? Taip – žodžių ir vaizdų sujungimas, ar tai galėjo būti jos kelias? Ne. Tai tik dalelė kažko daugiau. Gal reikėjo atidžiau klausytis, ką sakė mokytojai, gal nebūčiau tokia nelamininga. Ir kas man darosi? Juk viskas buvo gerai. Paprasčiausiai praleidau posūkį į namus. Ne tai ne tiesiog posūkis. Tai atsakymas. Kažką pamiršau. Ką jaučiau dar einant teisingu keliu? O kuo tapau, kai pasukau ne ten? Tai juokinga. Ką aš bandau išgimdyti? Visviena jau per vėlu. Per toli sugrįžti. Reikės rasti kokį aplinkelį. Žinoma, visuomet yra dar viena proga. Aš ją surasiu. Reikia tik negaišti laiko, reikia paskubėti.“

Jei dabar lauksite, kol visažinis autorius jums išaiškins šio pasiklydusio žmogaus sapaliones, tai paieškokit kito autoriaus. Juokauju, aš gal kažką ir nutuokiu. Manau ši veikėja atsidūrė ten, kur dauguma šiuolaikio jaunimo kaso galvas – ar pasirinkau tinkamą kelią? Ar ši profesija tikrai man, ar šis žmogus mano gyvenimo pakeleivis, ar teisingai padariau emigruodamas ir panašiai. Ką galiu pasakyti, mane žavi jos užsidegimas, tik pažiūrėkime, kaip greitai jis išblės. Sakysite, nebūki autoriau toks beširdis. Bet aš nebeširdis, tokia realybė, tokia nepakeliamai dažnai atsikartojanti dilema, kuriai tiesiog lemta paspurdėti sąmonėje iki visiško sielos numarinimo ar užmigimo. O tada jau bus lengviau, jau nebekels ji nei klausimų, nei keistų įžvalgų.

O toliau buvo taip. Grįžo ji namo, tik įvirtusi į kolidorių pastebėjo visas nevalytas dulkes, katės plaukus ant kilimo ir nešvarų veidrodį. Negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą tvarkėsi, buvo perdaug užimta, dabar atrodytų visai nereikšmigais dalykais.

“Taigi, nuo ko pradėti? Gal pažiūrėti, kokių naujų studijų, o gal kelionė dabar tiktų. Kurnors toli, kur sako žmonės atranda save. Bet neturiu tiek santaupų, tai gal pakaks išsirinkti pigius skrydžius bet kur. Gerai, pažiūrėkim. Paryžius. Oi ne, vien prisiminus visas tas poreles, vaikščiojančias susikibus rankutėm ir besifotografuojančias paneles su tom kvailom beretėm. Ne ačiū. Londonas? O galima pigiai nuskristi kur nors, kur ramiau, ne tiek daug minių? “

Kaiptik šiuo metu suskamba durų skambutis.

-Sveiki, ar čia gyvena pasiklydusi siela?

Ir vėl juokauju. Turbūt ji norėtų, kad kas jai pristatytų į namus atsakymą. Bet ji dar pamiršo išsikratyti iš batų akmenukus. Įlėkė į virtuvę su visais batais ir nepaisė šį kartą tų etiketo taisyklių, kurias nežinia kas išmąstė. Nuo šiol ji gyvens tik savo taisyklėm. Ir į virtuvę eis tik su batais. Dar geriau – daugiau niekada nepraleis posūkio, ir viuomet prieš posūkį pažvelks atidžiai, ar ne čia jau jos lemtingas žingsnis. Taip. Paliksiu šiam kartui jos kelionės planus neatskleistus. Tikiuosi jau galit nuspėti, kaip atrodys kelionė, kur kiekvienas posūkis yra permąstomas. Vargšės tos pasiklydusios sielos, geriau jau miegoti sau ramiai, tiesa?

-Juditonomija