Klajoti nemigos keliais nebegaliu.
Nebegaliu ir tiek. Neklusnūs pirštai
Suveltus plaukus draiko rateliu
Ir kūnas palengva jau miršta.

O kiek dar kelio! Kiek dar kelio liko
Ir kiek išgirsti dar reikės giesmių!
Ir kiek dar ašarų nubraukti vaiko,
Mano kūne neradusio būties versmių.

Bet aš nueisiu. Nes nueiti reikia.
O jeigu kas paklaus, kur aš einu,
Sakykit jiems (nors širdis ir verkia) –
Bejausmę nemigą pasitinku.

– I.G.