Kol skęsim nuodėmės bedugnėje –
Velnias arfa pragare užgros.
O besotis nuodėmės troškimas
Arfos skambesiu sielas mūsų nuvilios.

Kol puikybė šoks aistringą tango –
Kiti žiūrovai ne į taktą plos.
Ir kažkur, už pragaro kulisų,
Velnias arfa vėlei gros.

Kai galvą pamesim beprasmybių sūkurys,
Pasiklysim tuštybių labirintuos –
Prisimink velnią, grojantį arfa.
Prisimink šokį pražūtingą.

Ir pasiekę bedugnės kraštą –
Velnias vogtą arfą Tau paduos.
Bet Tu, juk, ne muzikantas!
Tu tik žmogelis gyvenimo lemties vėjuos.

–K.G