Ką tai galėtų reikšti? Ar tai nuostabu, ar katastrofiška, o gal neįtikinama?

            Juk mes visi galime būti menininkais, kodėl tik keletas pasinaudoja šia galimybe? Nejau žmogus nežino, jog galįs būti kūrėju ir kurti, plėtoti meną ir būti kuo nors daugiau, tik šį kartą – menininku.
            Aš esu Dirižablis. Šį kartą pasidalinsiu perspektyva iš savo pusės. Tad manau, kad svarbiausia kūrėjo sielai yra būti laisva siela – mokėti atsiskirti. Gaila, niekas mokykloje nekalba apie atsiskyrimą. Tai labiau nepriimtina sąvoka – juk klasėje mokinys turėtų socialiai galvoti, dalyvauti grupiniuose projektuose ir jaustis esąs svarbi dalis klasės struktūroje. O kaip gi tas atsiskyrimas? Mūsų aplinkoje jis nėra laikomas normaliu. Visų pirma imame vengti atsiskyrėlių, kaip kokios nepaaiškinamos nežinios, lyg tai būtų nepatinkanti paslaptis, kurios geriau nežinoti. Bet kodėl geriau nežinoti? Nuo ko iš tiesų apsaugotų šis savisaugos instinktas, lyg Adomo baimė atsikąsti uždraustojo obuolio?
            Dirižablis mano, kad žmonės taptų vieni kitiems įdomūs ir įkvėpimo šaltiniai, jei nebūtų užsisklendę keistose, tobulėti neskatinančiose struktūrose. Na, juk puikiai žinome įskiepytą mąstymo sistemą dėl darbo. Eini atidirbti, gaišti savo brangų laiką ir kūrybingas smegenis nepatinkančioje darbo aplinkoje, kurioje sausa, meno prasme. Kurioje viskas katastrofiškai nusistovėję ir skirti pagerbti monotoniją bei mechaniškumą, lyg robotai turėtų savo religiją. Tačiau žmogus esąs daug įdomesnis nei robotas. Robotas yra tobulas, o žmogus – netobulas. Štai kur įdomumas.
            Galbūt šis tekstas neišpildys jokių lūkesčių, galbūt net ir mano, kaip šio teksto kūrėjos, tačiau jo esmė iškelti temą apie menininko būtį. Kodėl kartais taip lengva prarasti įkvėpimą kuriant ar ieškant net pačio įkvėpimo. Maniau, kad privalu menininkui bėgti iš aplinkų, kurios jį ar ją slegia, tačiau keliaujant vėlgi gali atsirasti diskomfortas galbūt dėl pasaulio platumo, ir kad jame galima sutikti visko – dalykų, kurie suteikia įkvėpimo arba jį pagrobia. Kelionėje vargstama nuo nepastovumo, o slegiančioje aplinkoje – nuo jos stiprybės sekinti menininko jėgas. Tad kaip išsiauginti menininko „ raumenis“ ir atlaikyti visus gyvenimo išbandymus neprarandant kūrybos ugnelės?
            Manau, tiek nepastovume, tiek slegiančioje monotoniškoje aplinkoje galima atrasti aukso gyslą kūrybai. Istorijoje iškilūs menininkai niekuomet neturėjo patogios aplinkos. Vadinasi, kažkas negerai su mano vidiniu pasauliu arba noru kurti. Galbūt aš pernelyg menkai noriu kurti ar tam turiu neužtektinai tikėjimo. Kaip apgailėtina, kad nesugebu… Bet… Bet vilties yra visuomet, tik reiktų užsiauginti menininko „raumenis“, kad gyvenimas nenublokštų talento. Galbūt tuos menininko „raumenis“ vertėtų pradėti auginti kultūrinėje plotmėje… Lankytis kultūros židiniuose, teatre, poezijos skaityme, kūrėjų susibūrimuose, o gal net forumuose… Na, ten, kur vyrautų meno ir kūrybos paklausa tarp žmonių, kur asmenys būtų išalkę dvasios sukrėtimo ir jį gautų per kitų asmenybių, labiau atsidavusių Didžiajam Kūrėjui ar neišsenkančiai Visatai, kūrybą. Maitintis kitų kūryba, kuri įkvėptų kurti. Kūryba turi atoveiksmį – visgi ji ką nors įkvepia ir štai domino efektas – ima kurti vis daugiau ir daugiau. Atrasti prasmę kūryboje, juk ji tokia gili ir tokia neišsenkanti, kaip Visata. Joje tiek daug atsakymų, o mes, kūrėjai, tiek mažai žinome.
            Noriu nesustoti, nuolat jausti Didžiojo Kūrėjo pašaukimą kurti, jausti savo prigimtį ir jos atsigavimą kuriant, pulsavimą nesustojant ir auginantis menininko „ raumenis“ vaikštant į kitų kūrėjų susibūrimus, maitinantis jų kūryba ir puoselėti savo esybę kuriant, kontaktuojant su kitais tokiais pačiais kūrėjais, kurie jaučia ir išgyvena šį pasaulį kitaip.

– Dirižablis