Aš pamenu šias gatves. Šiuos kelius, šiuos žvilgsnius, šias idėjas. Vietą, kur turėjau šeimą, kur turėjau svajones… Tiltas ir šviesos, atsispindinčios nuo vandens paviršiaus.

Pažvelgiu į atvaizdą – blyškus. Tyliose bangose atrandu ramybę.

Žvilgsnis į šį nepaprastą gyvenimą. Yra idėjos, kurioms aš ištikima. Ir tik vienatvė padeda neišprotėti.

O jis laukia padėkos. Žvelgia pilkomis akimis iš bedugnės tempdamas gilyn. Skęstu… Ne… Čia nėra manęs. Jis nėra aš.

Tačiau kaip šie sapnai, kuriuos stebiu tarsi kito žmogaus akimis? Noriu, kad jis išnyktų.

– Iš ko sprendi, kad aš esu?

Atvaizdas šypsosi, paniekinamai juokiasi. Galva sukasi ir mintys slysta. Čia ne aš.

Vitrinos, veidrodžiai, balos… Šešėliu jis seka visur… Aš visur. Klyksmas, o jis tik juokiasi.

– Mano galvoje balsai, trukdantys miegoti, amžinai kalbantys apie tuštybę, prasmę, begalybę… Tu tokia juokinga. Pažvelk į save, ką tu matai?

Menkybė.

– Ar tu verta jų?

Norisi tylos. Norisi ramybės. Norisi užmigti. Apsispręsk, po galais! Matai skaičius? Velnias! Kalbuosi su vitrina. Cha.

Ir ką dabar pasakysi?

– Aš tik tavo atvaizdas.

Priešas.

– Tu pati esi savo sąmonės griovėja.

– Drambliukų sergėtoja