Apskritai žodis simbolis yra techninis graikų kalbos žodis, reiškiantis atminimo šukę.

Pirmiausia, meno kaip simbolio sampratai paaiškinti yra pateikiamas Platono dialogo „Puota“ pavyzdys. Sakoma, jog kadaise žmonės buvo apvalios būtybės, netinkamu elgesiu užsitraukusios dievų rūstybę ir buvusios perpjautos perpus, todėl nuo to laiko kiekvienas ieško savo antrosios puselės. Tad kiekvienas žmogus yra tarsi nuolauža, o meilė – tarsi viltis, kad toji nuolauža gali tapti visybe. Iš čia akivaizdu, kad meno grožio, meno kūrinio reikšmingumas nurodo į kažką, kas nėra matoma ir suvokiama iš pirmo žvilgsnio. Tad menas čia yra simbolis to, kad kiekviena ypatinga atskirybė yra tarsi būties nuolauža, su savuoju papildiniu galinti sudaryti darnią visumą.

Taip pat teigiama, kad kiekvienas ypatingas susitikimas su menu leidžia patirti ne tai, kas ypatinga, bet patiriamo pasaulio ir žmogaus ontologinės padėties jame totalumą, o kartu ir žmogaus baigtinumą transcendencijos akivaizdoje. Hegelis meno grožį buvo apibrėžęs kaip „ juslinės idėjos regimybę“, kas reiškia, kad juslinėje grožio apraiškoje iš tiesų iškyla idėja, kuri ir atveria mums akis. Godameris tokį teiginį vadina idealistiniu paklydimu ir prieštarauja teigdamas, kad meno simboliškumo pamatas yra nepaliaujamas nuorodos ir paslėpties žaismas. Tad meno kūrinio esmė yra ta, kad jis tiesiog yra.

Menas ne tik atskleidžia prasmę. Veikiau jau reikėtų sakyti, jog jis paslepia prasmę tvirtame pavidale, kad ji neišsisklaidytų ar neišsektų, o būtų įtvirtinta ir išsaugota darinio konstrukcijoje.

Tai leidžia sakyti, kad meno kūrinyje yra kažkas daugiau nei tik reikšmė, kurią neapibrėžtai suvokiame kaip prasmę.

Pagal Goethes ir Schillerio pasirinktąją simbolio sąvoką, simbolis ne tik nurodo reikšmę, bet ir aktualizuoja ją – jis reprezentuoja.

Nurodoma, kuo meno kūrinys skiriasi nuo visų gamybinių žmogaus pasiekimų amatų ir technikos srityje. Šių procesų rezultatai tėra tik įrankiai, instrumentai, o meno kūrinys reiškia būties prieaugį. Tad skirtingai nei gamybiniai procesai, meno kūrinys nėra nei pakeičiamas, nei pakartojamas. Būtent dėl šios priežasties fotografija yra vadinama tiesiog reprodukcija – teigiama, kad joje nebėra to vienkartinio įvykio, kuris yra meno kūrinyje.

Jau iš antikos laikų kyla suvokimas, kad menas visuomet yra mimezė, t.y. jis visuomet kažką vaizduoja, imituoja.

Išskirtinis meno bruožas – tai, kas jame vaizduojama, nesvarbu, ar turi daug, ar mažai, ar visai neturi reikšmių, priverčia mus stabtelėti ir pritarti, kaip kad būna kažką atpažinus.

Vaizduojantis meno kūrinys nevaizduoja nieko, kas nebūtų jis pats, t.y. jis jokiu būdu nėra alegorija, kuria sakoma viena, galvoje turint ką kita.

Kiekvienas yra raginamas atsiverti kalbai, kuria byloja meno kūrinys, ir išmokti ją kaip savąją.

– Drambliukų sergėtoja