Unikalusis, ei, unikalusis!
Tu negirdi mano balso? Na?

„ Girdžiu aš. Nesuprtau, ar į mane čia
Kreipiesi. Ant uodegos nelipk!“

Taip, į tave, tu vienintelis Unikalusis, –
Ir kūrėjas, ir poetas.

„ Žmonės davė man kitą vardą.
Sliekas aš. Ir vadink mane taip.“

Unikalusis! Užtenka marazmo!
Tu Drakonas esi, ne sliekas.
Užtenka man apie žmones kalbėti.
Tu juk aukščiau jų. Tu tobulesnis.

„ Žmogau, patylėk. Nesuprasi!
Suprask, kad Pardaviau aš dangų.
Nieko atgal nesugrąžinsi.
Sliekas aš. Ir užtenka apie tai!“

Unikalusis… Ne, tu Užsispyręs!
Asilas tu, ne Sliekas. Taip!
Tu Drakonas…

„ Bet Drakonas besparnis!
O besparnio likimas – žemė.
Nerašau nei eilių, nei dainų,
Ir gyvenu nuo šiol urve.
Išeik, žmogau, per daug linksmas!
Į laiminguosius skaudu žiūrėti man.
Aš klaida gamtos, bjaurybė!
Taip ir būsiu žemėje nuo šiol…“

Ne, besparni, tu – idiotas!
Atsisakei nenaudai tu savo.
Reikėjo svajoti. Kovoti!
O tu užgesai, kaip vakarykštis laužas.

„ Žmogau, juk buvai tu Aukštumoje!
Ir žinai, kad gimė mažylis.
Jaunojo Drakono jūra,
Aš skrydį mačiau šiandien.
Kodėl jie gali, o aš – ne?
Aš gi kaip jie iš kiaušinio to pačio.
Aš gi irgi odinis, su ugnimi.
Bet Dievas sparnuose man atsisakė
Kodėl nevertas aš?
Kodėl ne mano Kibirkšties kaimynas?“

Unikalusis, juk visa tai nesąmonė…

„ Baik, baik, žmogau!
Tau nesuprasti mano skausmo!
Tu gimęs vaikščioti, o aš – skraidyti.
Bet vaikštai tu, o šliaužiu aš.
Išeik. Žinoti tavęs nenoriu!“

Aš tyliai išėjau,
Ilgai mąsčiau nakties tyloj.
Daug kartų sakiau Drakonui, –
Apie svajones paskraidyti

Mėnulio šviesoj, tarp žvaigždžių.
Tik vienas aš jį supratau –
Juk to paties geidžiau.

Unikalusis… Koks gi tu silpnas.
Tu Sliekas, nors ir Drakonu mato tave visi…

–Drambliukų sergėtoja